Christina Aguilera-beutiful

Vėl tas pats. Vis tęsiasi ir nesustoja. Lyg banguojanti jūra. viena akimirka viskas gerai,kitą-jau karas. Nesuprantu kas dedasi,ir,kaip matau,ne viena nieko nepagaunu. Negali būti,kad man vienai rodosi. Jooo...Bet tylim. Kol kas. Tebūnie nors truputis ramybės įsivyrauja bent mūsų tarpe. Nors,žinoma,daug geriau būtų jei viskas būtų tvarkoje ir...ai,tyliu:)

Mano kambarį užliejo muzikos garsai ir nuostabios dainos žodžiai. Tie žodžiai tokie...kerintys. Jos balsas... Visa tai keri. Ji taip nuoširdžiai dainuoja tą dainą,priverčia patikėti. Nuoširdumas. Ech,nuoširdumas... Koks geras jausmas,kai žmogus nuoširdžiai šneka,ypač gražius dalykus. Na gerai,sutinku,nebūna vien tik gražaus. Vis kažkas įpila deguto į medaus statinę. Tad gerai ir kai išsako tai,kas nepatinka. Bet nuoširdžiai.:) Dainuoju tą dainą,tiksliau kelis žodžius iš jos, ir tikiu ta daina. Nežinau kodėl...


Jei nieko prieš,vėl kalbėsiu apie krepšinį.:) Tai vat,išvarau į Jurmalą kovoti dėl Panevėžiuko vardo. Viskas kaip ir gerai,tik kad nevažiuoja centriukai. Joo... Super. Visa atsakomybė kris ant mano kreivų pečių:D Dar,visgi artėja OV09. Ir...Dalyvausiu!!! :D Noriu nebesveikai,tikiuosi viskas vyks be nesklandumų. Labai labai be proto noriu žaist.:) Net nesvarbu,kad susivarysiu. Taip karštai ir aklai noriu,kad taip nieko dar nesu norėjusi.

Cauze I'm so beutiful,no matter what they say. Words can't bring me down...

Nieko nebesuprantu. Kas dedasi? Nežinau kas gali į tai atsakyti. Gal jos? Ech...Nežinau. Esu pasimetusi. Net negirdžiu savų minčių. Viskas keičiasi,nesuprantu ko Jūs norite. Pasakykit,nes nežinau ką galvot ar daryt.

Nenoriu,kad pasikeisčiau. Nenoriu būt tokia...Nesuprantu kuo man būti: kale ar švelnia romantike. Vienu žodžiu,geriau patylėsiu,nes...Nes taip reikia. Jei reikia, vadinasi reikia,tad tyliu. Lyg žuvis vandeny. O žuvys fainutės...

Tai vat. Viskas vyksta,negaliu išsireikšti žodžiais. Kai jau atrodo,kad viskas gerai,būtinai kažkas suknisa visą reikalą. Ir jaučiuosi kalta. Geriau šnekėdama tylėsiu ir būsiu...būsiu...kaip visada-mulkė :DDD

Stovi beržas,
Atsiskyręs nuo kitų,
Vidury žalių laukų
Ir rapsų geltonų.

Nesupranta jo niekas,
Smerkia visi,
Už tai,kad jis kitoks,
Pasaulį mato kitaip.

Ir aš stoviu,
Kaip tas beržas-viena.
Ant pilko šaligatvio,
Nuo lietaus visa šlapia.



Nežinau kodėl dedu tą nesąmonę. Net man tai nepatinka:D Tai vat. Beveik praėjo tas baisiausias metas-patikros. Ir ką? Nedrebėjo man kinkos,pasitikėjau savo silpnomis jėgomis.:) Daugiau nieko neliko. Sparnai jau aplaužyti,dingo akių žybėjimas. Negana to,kad palaužta mano dvasia,tai dar ir kūną užpuolė bakterijos.

Atvirai sakau,man reikia pas psichologą. Ir skubiai!!! Neskaitant to,kad pardavė butą ir dar nerado kur gyvensiu,tai dar ir teko apsistumdyt su kažkokiomis žiurkėmis. Dar to vaikučio laukimas. Čiuju vieną dieną nusišausiu...Su durų rankena. Retkarčiais pasidaro taip sunku,kad net sunku laikytis. Tuomet pasiimu meškį,apsikabinu ir išsakau visą,kas slegia. Pradėjau dažnai verkti. Net šiuo momentu širdelei nelengva,kažkas ją spaudžia.

Atrodo,jog tai tik butas. Bet kai gerai pagalvoju,tai čia,galim sakyt,praleidau savo gražiausius metus. Žiūrint dabar pro langą,pasidaro labai negera... Nebematysiu tos didžiulės pilnaties,gulint lovoje. Nesijausiu lyg dievas,sėdėdama tarp debesų. Teks pamiršti visa,kas buvo. Pradžios pabaiga. Na taip,bus lengviau pragyvent,bet... Ech,argi kam berūpi toji vidinė savijauta...? Juk viską šiais laikais gali nupirkti už pinigus. Viską.

Pradedu virsti tuo šiuolaikiniu žmogumi. Kad ir kaip tai būtų skaudu... Nors joa,kam gi tai rūpi...

Jau antradienis...Laikas taip greitai bėga,nespėju net susivokti. Vieną diena,atrodo,šventi savo gimtadienį,kitą-jau matiekos patikra.:) Velnias,tikiuosi ją išlaikysiu... Tai vat,gyvenu,galim sakyti,gerai,laukiu mažučio broliuko ar sesutės. Omg,ir vėl nešiosiu ant rankų mažą pyplių,pašiauštais plaukais.:D aj,ir dar "dainuojantį" savos kūrybos dainas savo kalba visu garsu :D Prižadu,mylėsiu ir rūpinsiuos kiek tik galėsiu tuo mažyliu/mažyle. Juk mažas vaikelis nekuo nekaltas dėl tėvų elgesio,gal netgi klaidų. Jis/Ji nekaltas,kad atsirado nemeilėje. Tai tik bejėgis mažas žmogeliukas,kuriam reikia meilės ir rūpesčio.

Norėčiau kreiptis į vieną žmogų,savo tėvą. Neturiu iš tavęs žinių jau gerus 3 mėnesius. Per mano gimtadienį sugebėjai teparašyt banalų sms. Nereikalauju dovanų. Man jų netgi nereikia. Geriau tuos pinigus,skirtus manajai dovanai investuok į naujo vaikelio gyvenimo pradžią,bent bus nauda.:) Išties gerbiu tave tik dėl trijų dalykų: 1.Kad padovanojai man sesę; 2. Kad sugebi ja rūpintis ir mylėti kaip aš to nesulaukiau iš tavęs; 3. Padovanosi man dar vieną mažą žmogeliuką. Tikiuosi jis/ji sulauks iš tavęs tikrosios tėviškos meilės,švelnuomo ir rūpesčio,nesvarbu,kad buvo pradėtas nemeilėje. Neprašau tavęs,kad mylėtum mane. Jau per vėlu. Bet nuoširdžiai prašau,kad pasirūpintum tais dviem mažais vaikučiais,kad ir kas benutiktų.:) Žinau,kad tu asilas,bet tikiu tavimi. Todėl tikiuosi nesugriausi to tikėjimo. Dabar mano skruostai rieda ašaros,taip pat kaip ir prieš gerus 3 metus. Tada verkiau,nes maniau,kad nebeskirsi man laiko ir panašiai. Dabar verkiu,nes bijau,kad nelauki to vaikučio. Pagal visus pasaulio požiūrius tai man neturėtų rūpet,bet...Rūpi.

Ir vėl grįžta liūdėsys...

Nesuprantu kas dedasi. Nebegaliu patikėti niekuo. Prasidėjo pykčiai,beprasmiai ginčai. Kaltinimai. Iš tiesų maniau,kad kliošė žiauri,bet,pasirodo,klydau. Nebegaliu čia rašyti ką manau ar šiaip apie save,nes žinau,kad tai bus prikaišiojama man. Kažkaip pasidaro žiauriai linksma,kai gaunu į galvą už nieką ir už tai dar pati esu kalta. Aj jo,arba gaunu galvon už tai,kad iš savęs pasityčioju:D Vat šitas tai žiauriai geras. Negana to,dar susipykau su dvejomis draugėmis. Lyg to būtų maža,viena iš jų žaidžia žmonėmis. Tiesiog fantastiška.

Nesuprantu. Tai man reikia nebeturėt savo nuomonės,kad būtumėt laimingi? Jei nesakau atvirai kaip yra-blogai,jei sakau-irgi blogai. Pasakykit-ką man reikia daryti! Visą ką darau ar pasakau yra negerai,jei išvis nieko nesakau-dar blogiau. Bl,negaliu šnekėdama tylėt,arba neišsakyt sakydama. Apsispręskit,po galais!!!

Kaip Tėtis pasakė: "Tau dar ne px dėl to? Man jau seniai vienodai." taip kažkaip privertė susimąstyti. "Juk viskas pirmadienį jau bus tvarkoj,tad nepergyvenk.". Bet kažkaip neįtikėtinai skamba tai. Na žinau,galbūt,bet viskas nebebus kaip ankščiau. Neklausk kodėl. Paprasčiausiai. Negaliu turėti nuomonės. Ir vėl į mano blogą grįžta liūdėsys. Žudo.

Nežinau kas dėl to kaltas...Tikriausiai aš. Geriau dingstu iš čia. Bijau padaryt dar ką ne taip ir likti dėl to kalta. Visgi aš turėčiau būt prie klasės taip vadinamųjų 'žvaigždžių',o ne prie jūsų.:) Va,ir pasakiau tai,ką norite girdėti iš manęs. Ir visgi esu geras atpirkimo ožys...

Pradedu nebesuprasti kitų. Retkarčiais net savęs. Atsibodo apsimetinėti,kad viskas gerai ir kad sutinku su kitų nuomonėmis. Atibodo nuolaidžiauti ir sutikti su netiesa. Nekenčiu netiesos. Bet koks kam skirtumas,juk aš neteisi ir išvis dėl visko kalta.:)

Maniau,kad tik kliošė gali būti tokia žiauri,bet klydau. Geriau plačiau čia nepasakosiu,turiu asmeniniu priežasčių. Bet pažiūrėjus į viską susidaro vaizdas,kad viso priežastis esu aš,nesvarbu kas tai bebūtų. Ir tai jau pradeda knisti. Nesu ant tiek negera,kad prisiimčiau tiek nuopelnų,tad ačiū-už savus darbus ir taip negerai jaučiuosi,nebūtina primest dar ir kitų.

Jaučiuoi žiauriai pavargusi. Kažkaip visiškai be jėgų. Juk tokia lengva diena buvo mokykloje,o jaučiuosi kaip po gero kroso :D Net negaliu pajudėti. Norisi,kad kas nuneštų į lovą ir padarytų tokį gerą gerą masažą... Bet tai tik telieka noru :P Kaip gaila,kad be norų neapseinu...

Kvailumas. Nekenčiu šios savo savybės. Pastebėjau,kad pastaruoju metu ji pernelyg pradėjo reikštis. Fuck!:D Nenoriu būt durnė. O ką galiu padaryti? Juk nekenčiu naujovių. Esu senų pažiūrų žmogelis,kaip ir daugelis senolių.:D Nemanau,kad tai yra labai blogai,bet... Kaip ir minėjau,keistuolius šis pasaulis žiauriai baudžia.

Puikybė ir savęs išaukštinimas. Bl,kas sugalvojo tokius dalykus? :D Kaip nekenčiu,kad esu garbėtroška ir pasikėlusi kalė tai šakės. Atrodo,kad esu nuo savęs 'užsikaifavusi' duža,kurios bet koks judesys yra be proto nuostabus ir dėl to visi turi aikčioti. Bet tai kvaila.:) Vėl gi,tai persipina. Kvailumas ir kaifavimas nuo savęs. Vau...idomu kas ateity bus:D Gal egoizmas ir 'pochuizmas'? Na ne,jau geriau nesulaukt ateities,nei būt tokia atsipūtusia.

Ir išties pagalvojau apie savo zodiako ženklą ir jo aprašymą. Dar kartą. Negi visus vienodo ženklo žmones jungia kažkas? Kažkaip neįtikėtina. Nors ką žinau,jei nepažįstamas žmogus gali tiksliai aprašyti visas žmogaus savybes,imkime konkrečiai mano,tai gal tai išties tiesa? Tyliu. Kiek skaičiau,beveik viskas buvo tiesa. Netgi tai,ko nedrįstu ar nenoriu pripažinti. Tas pats kaip su žmonių nusisavinimu. Žiauru. Gi to sąmoningai visai nenoriu,taip savaime išeina...

Ką gi dar norėjau pasakyt... Visai pamiršau. Tas blaškymas ir šiaip dabartinė padėtis mane tiesiog virkdo. Tas 'naujas gyvenimas',nauja aš... Jei taip viskas klostysis,manau,kad ir per vasarą pasikeisiu. Iš kvailos mergiotės virsiu atsakinga asmenybe. Žiauru. Nenoriu to...Bet kol kas esu tam per silpna. Silpna pasipriešinti mamos valiai ir bet kokiai valdžios lemtingo sprendimo. O kas man daugiau lieka? Tik toliau gyventi ne savo gyvenimą...

Šiandiena. Vau...Linksma. Tik spėju nusisukti,o jau didžiausias išsišokėlis gauna į skiauterytę. Išties džiaugiuosi,kad to nemačiau. Nenoriu kištis į tai. Visiems jau ir taip aišku,kad esu bailė,nepaisant to,kad turiu geriausią 'stogą' iš visų galimų.:) Na,bent jau taip manau. Kažkaip kvailai jaučiuosi,nes neįsikišau. Iš dalies tai gerai,bet vat...Aj,ką žinau.

Neseniai grįžau iš svečių. Buvau pas tokį mažą vaikutį. Jetau,net nemaniau,kad toks mažas padarėlis gali taip greitai pakeisti mano įsitikinimus ir pralinksminti. Kažkodėl jis visą laiką prašėsi ant mano rankų. Ir teko man jį visur nešiotis,žaisti su juo ir šiaip būti kartu. Man patiko. Tos jo nekaltos mėlynos akutės žvelgė į manasias,bandydamas kažką įžvelgti. Suraukęs kaktą žvelgė į mano rudus plaukus ir baltą rūbą. Ir man tai be proto patiko. Paėmė toks noras kuo greičiau suaugti ir turėti savo tokį pipirą dailiomis akutėmis.

Ką gi,neturiu laiko namų darbams,žiauriai noriu pažiūrėti euroviziją ir didžiulį mulkių suvažiavimą.:) Tad geriau lekiu pas panelę paduškaitę į sapnų karalystė. Gal ten sutiksiu eržilą ir vėl viskas bus kaip ankščiau:DD

Pastebėjau,kad viskas keičiasi kas sekundė. Šį kartą kalbu ne tik apie aplinkinius,bet ir pačią save [juk sunkiausia pastebėti save:)] Pastebėjau,kad Tavo nuotaika keičiasi greičiau,nei tiksi laikrodžio rodyklės. Nesakau,kad blogai,tik truputi keblu susigaudyti ką daryti. Bet kokiu atveju stengsiuosi suprasti:)

Kalbant apie mane. Tiesiog trūksta žodžių... Kas akimirka vis kitokia: vieną akimirka kupina džiaugsmo,noro bendrauti ir švelnumo; kitą pilna pykčio,neapykantos,paniekos,žeminimo; trečią tiesiog kalbu kas papuola ant liežuvio galo. Manau,tai nėra gerai iš mano pusės. Ej,gi sakiau būsiu gera mergaitė,o dabar tikrai virstu žvėrimi :D Greitai kabės gatvėse iškabos su užrašu:"Saugokitės,Vika laisvėje!!!":D. Jooo...linksma. Pasistengsiu pabūti tuo minkštučiu šiltučiu meškučiu :) Na negi bloga meškučio profesija? Netgi būsiu labai populiari,visgi toji ekonominė krizė baigia palaužti žmones ir jiems reikia švelnumo bei tvirtų pečių:D Kaip gerai,kad tokius turiu.:)

Vis dar jaučiuosi be galo laiminga,nežiūrint į tai,kad reikia atlikti daug darbų. Ir ką? Sėdžiu apsirengusi tuosius marškinėlius išsišiepusi iki ausų ir net negalvoju,kad reikia mokytis >:) OMG,kam tie mokslai tokiomis gražiomis dienomis? Vat kažkada vienas žmogus man pasakė: "Ta mokykla,ta kašė... Jauti,tu praleidi savo gražiausią laiką kažkur.". Ir kažkaip apie tai pagalvojau. Na,be kašės gyvent negaliu,visgi žiauriai ją myliu.:) Šūlė. Dah...Jei ne ji,neturėčiau tokių nepakartojamų draugių.:P Bet vistiek nesupykčiau,jei galėčiau nors keletą dienelių paatostogaut :P

Vat dabar gelėčiau mirti...:)

Ir vėl gi kalbėsiu apie savo vidinę būseną. Jaučiuosi laiminga kaip niekad.:) Toks paprastas dalykas,kaip pasivaikščiojimas naktinio Panevėžio šaligatviais kramsnojant čeburėkus ir kalbant apie senus gerus laikus ir planuojant ateitį. Kaip senais gerais laikais kalbėjome apie viską. Na gerai,ne taip jau atvirai,bet kažkas panašaus.:P Nebenoriu keisti savo gyvenimo,nenoriu dingti iš jų gyvenimų. Noriu,kad viskas liktų kaip yra. Nenoriu prarasti senų draugių,bet ir noriu rasti naujų.:) Iš tiesų net nemėgstu naujovių,nors ir naujovės būtų naudingos man. Esu senų pažiūrų pana,kuri visgi nenori niekur kraustytis ir tenori likti savo,kaip kažkas kažkada iš čia apsilankiusiųjų pavadino,mielame kambaryje su daugybe įvairių nuotykių bei išgyvenimų. Tame kambaryje mažiausiai bučiavausi su dvejais berniūūkais,ir nieko :D Tik tebunie tai būna mūsų paslaptis ;) Negaliu nesijuokusi prisiminus tai :D Jetau,ar aš taip galėjau?? :D Neįtikėtina. Pavyzdinga,gera mergaitė 'glamžėsi' su berniūūkais savo kambaryje :D Nesistebiu,kad dabar esu tokia dūža :DD Ir ką,galų gale visi darome klaidų :P Nors iš dalies nesigailiu to. Nei trupučio.

Tai vat. Stovėdama vidury gatvės pliaupiant lietuj supratau,kad šią akimirka galėčiau mirti. Na ne,ne todėl,akd pabodo gyventi ar panašiai,bet buvau be proto laiminga. Toks paprastas dalykas,o taip mane paveikė. Širdis šoko iš laimės,skrandis džiaugėsi gavęs čeburėką,mintys išsiliejo... Buvo gera. Dabar irgi. Palengvėjo. Žinau,kad tai nepakartojama,bet bandysiu pakartot...


P.S. ir visgi pabūsiu tavo pliušiniu meškučiu:P

Vau... Šito nesitikėjau. Nustebino bliam.:) Pasijaučiau kaip kažkam svarbus žmogelis. Netgi tos kelios minutės buvo kupinos laimės,džiaugsmo ir gėrio,nesvarbu kad kaip visada nusišnekėjau. Buvo gera. Išties tebėra gera. Nors kažkodėl labai skauda širdelę... Teks palikti daug prisiminimų ir pradėti naują gyvenimą su naujais žiūrovais,nauju teatru ir naujomis scenomis,kuriose vaidinsiu. Kvaila. Taip norėčiau išsiverkti kuriai nors iš jų ant peties,bet negaliu... Uolos neverkia.:) Žinau,per daug drąsu ir kvaila save lyginti su uola,bet tai būtų geriausia dabar man.

Ir visgi tuos marškinėlius ryt panaudosiu pagal paskirtį. Atsistosiu prie kliošės ir pasidemostruosiu >:) Turėtų būti linksma.:) Dahhh...Aš niekšė. Skriaudžiu ir kenkiu aplinkiniams. ypač brangiems žmonėms. Dažniausiai dėl to pati labiausiai nukenčiu,net negaliu skriaust kitų. Dar kyla klausimas kodėl? Neatsakysiu...

Meilės sukurta,
Dievo paliesta,
Mylėti sutverta,
Grožio apipinta.

Saulės lepinama,
Mėnulio ginama,
Lietaus prausiama,
Vėjo džiovinama.

Akmens suprasta,
Medžių apsupta,
Gėrio kupina,
Bet visiškai vieniša...

Niekieno nemylima,
Bangų supama,
Visiškai paprasta,
Kaip ir ši diena.



Kaip po ilgos pertraukos tai visai neblogai.:) Vis dar manasis pieštukas geba rašyti nesąmones. Nors reiks kada jį perlaužti,kad nebegadintų popieriaus ir grafito. Tai vat,sudėjau keverzonę iš vos kelių žodžių,bet nuo to man truputį geriau. Tai vienintelis būdas,leidžiantis man išsakyti visą kas mane kankina. Rašymas. Kad jūs žinotumėt kaip tai sunku... Na ne,bet kas moka nusipaistyti ir panašiai,bet vat rašyti protingai... Netgi tokiai kvailei kaip aš išeina kažką gražaus suvelti.:D

Kvaila ir vaikiška,bet pažiūrėjus kelis filmus prisiminiau,kaip ankščiau tikėjau meile. Ir iš naujo patikėjau. Akys dega ieškojimu ir aistra. Na gerai,dar ir didžiuliu noru. Jau radau tikrąją meilę krepšiniui,bet to šiek tiek maža. Ok,dar ir radau meilę draugams :P Bet ne to noriu. Nors šiaip vistiek niekam nerūpi mano nora,tad geriau dustu :D

Gaila,vakar nespėjau aprašyti to mėnulio,kuris visą naktį apšvietė mane. Jis buvo toks didžiulis ir nekaltas,savo šviesa norintis mane pamaloninti. Ir pamalonino. Pasijaučiau kaip žvaigždė,stovinti ant scenos,apšviesta žibintų šviesa. Geras jausmas,tik,gaila,scena ne man. Na nieko. Mano vieta jaukiuose namuose su vaikais ir,tikriausiai jei viskas vyks pagal planą,rūpestingu bei mylinčiu vyru. Tai jau nebe planas,tai gyvenimo tikslas.:) Nepavadinčiau to svajone,juk svajonės dažniausiai būna tokios vaikiškos ir dažniausiai neįgyvendinamos. Pamiršau kaip reikia svajoti. Nėra tam laiko. Dabar visai kitokie rūpesčiai ir norai nei ankščiau. Žiauriai nenoriu to... Na suaugti. Kvaila,bet teks. Teks būti žmona,mama,teta,krikštamotė ir t.t. Na taip,iš dalies noriu to,bet neee... Neverta keisti į vaikystę.

Atsirado nenuvaldomas noras youtube'je susirasti tajį tagno iš Moulin Rouge. Tas šokis,ta daina kažkiek panaši į mano gyvenimą. Į mano meilę ir jausmus.

First there is desire
Then... passion!
Then... suspicion!
Jealosy! Anger! Betrayel!
Where love is for the highest bidder,
There can be no trust.
Without trust,.
There is no love!
Jealosy.
Yes, jealosy...

Gryna tiesa. Galit sakyt,kad esu išpaikusi nevykėlė ir nežinau kas yra iš tiesų tokie dalykai,bet tai būtų tikras melas. Kai dabar pagalvoju apie tą vadinamąją meilę,paima juokas. Tikiu ja...Na tiksliau tikėjau,kol mama neįrodė man,kad jos nėra. Bet visgi aš naivuolė,tad vis dar širdy tikiu. Toji tuomet laikyta meilė... Ji buvo apipinta melu,geismu,aistra,pavydu ir išnaudojimu. Tai ar verta mylėti? Ar verta aukoti savo kūną,kad kažkas kitas jaustųsi gerai? Jaustų taip vadinamąjį malonumą. Tai gyvuliška.

Pavydas. Nekenčiu jo. Esu žiauriai pavydi,ypač kai kas liečia mano nuosavybę. Kartais net žmones nusisavinu. Oj,šitą jau seniai daug kas pastebėjo,bet nieko sau negaliu padaryti. Tenoriu būti laiminga,bet pavydas... Kiša koją santykiuose. Juk nieko blogo nenutiks,jei jis apkabins kitą ar jai nusišypsos,o aš negaliu... Negaliu ir viskas. Visgi vėl kartosiuos,bet aš kvailė. Kvailė,kurios čia nereikia...

Ir visgi po šios dienos mokykloje pasijaučiau nekaip. Nepradėsiu vardint kodėl,paprasčiausiai noriu tai pamiršti ir gyventi toliau šia akimirka ir rytojumi. Na ok,netik mokykloje. Vat man žiauriai idomu kodėl visi išnaudoja gerus žmonelius. Na taip,lengva jais naudotis ar manipuliuoti,bet juk tai žiauru. Bet tebunie nebegalvosiu apie tai... Kvaila. Ne,tiesiog naivu tikėtis kažko kito nei yra. Nežiūrint į tai,kad kartais žiauriai skaudina net mažos smulkmenėlės.

Na taip,juokinga. Likau išpaišyta tušinuku ir mėlynėmis ant dėšinės rankos krumplių. Bet gi nieko. Uoloms neskauda. Jos net neverkia. Jos bejausmiai daiktai. Tokios,kaip aš. Pilnos visko,bet negalinčios sakyti ar rašyti. Sukaupusios daug informacijos,gyvenimiškos patirties ir t.t. VIENOS. Naivios,tikėdamosios,kad kažkada turės draugų ar sugebės mylėti su atsaku. Ech,tie jausmai... Nereikia jų. Geriau būt paprastu ledo gabalu,kuris į viską žiūri iš aukšto ir nesupranta pasaulio grožio.

Kažkaip iš galvos neiškrenta Molen Ružas. Gi tą filmą mačiau gal 30 kartų,o kasdien vis labiau noriu pamatyti jį dar ir dar... Vėl pasigavau tą manijakišką ligą jam. O gal visgi ne filmo pasiilgstu? Gal tiesiog taip vadinamosios meilės? :D Jooo...tas klausimas sukėlė man didžiulę šypseną. Dabar sėdžiu prie kompiuterio išsišiepus ligi ausų. Mama mane vadina beprote,bet ar man tai turėtų rūpėti? :D Na bet tiek tos,pradanginsiu tajį šypsnį :)

Neiškrenta iš galvos dar ir tas įvykis prieš istorijos pamoką. Aš...atsiprašau jei ką padariau. Žinau,su manim žiauriai sunku ir šiaip aš bjauri,bet tikrai nuoširdžiai atsiprašau... Laikykit mane žvėrimi,gyvuliu,chuliganu,lydere ir t.t... Dėl to atsiprašau. Bet,paprašysiu daugiau to nekartoti. Na to įvykio,kaip prieš istoriją. Per daug sunku matyti skruostais riedančias ašaras ir negalėt net paguost.


Nebegaliu rašyti. Rašau tik tada,kai noriu išsakyti savo perdėtas emocijas į eiliuotą kalbą,bet dabar nebepavyksta. Galva pilna visko,o išsakyti negaliu. Nežinau nuo ko pradėti... Nors ir neturiu nuo ko. Visgi 'my gift is my sooong. Ant it's one fot you...':)

Viskas pradeda slysti iš po kojų. Prarandu tai,kas man svarbiausia to nenorėdama. Dėl to gailiuosi. Nesu ideali,gera kai kad kitiems atrodo. Nesu tuo,kuo mane laikote. Esu kitokia. Visiškai. Aš aktorė,vaidinanti savo gyvenime,naiviai laukianti pasisekimo kai kuriose srityse. Tai kvaila. Aš kvaila. Na kodėl tiek daug kalbu apie save? Kodėl tiek klausinėju? Juk tie klausimai beprasmiai,į juos niekas neatsakys. Ir ką? Gyvensiu sau nežinomybėje su savo tiesomis.

Noriu būti ta gera mergaitė. Ta,kuri buvo iki gimtadienio. Tokia keistai kvaila. Nebedaryt smulkių klaidų,kurios ateity turės didžiulę reikšmę. noriu vėl planuotis ateity su vienu žmogeliu. Bet nenoriu būti tokia,kaip jos. Tos,kurios nori mane padaryti bloga,kad mane sužlugdytų. Stengiuosi atsilaikyti. Stengiuosi būti savimi,o ne ta 'kieta motera'.

Paprastas pirmadienis. Toks pats,kaip ir aš. Ši diena,ji tokia...tokia...Man kvaila. Jau buvau primiršusi tą kabinėjimąsi ir rėkimą dėl nieko. Vėlgi,atsigavo S'aldutė. Ne nu,ji nori pasigailėti? Sutinku,geriausia gynyba yra puolimas,bet tai nereiškia,kad reikia kovoti su vaiku. Jooo...Na ką,gal jai nuo to geriau.:) Tik man labai gaila tų kelionės į Ventspilį. Ir dabar jau man px. Px ant tos išbrydelos. Ir išvis,nemanau kad kam rūpi mano norai ar nuomonė. dėl visa ko,gi aš tik nusišneku...Taip,aš kvailė,tesugebanti padaryti kažką negero ar šiaip nuskriausti žmogelius. Vienu žodžiu aš- idiotė. Na ir? Idealių juk nėra. Retkarčiais netgi patinku sau tokia,kokia esu. Tokia daug plepanti,bet nieko nedaranti durnė,minkšta idiotiška širdimi,kurią teko klijuoti momentu gal tuziną kartų. Ir ką? O gi nieko. Toks gyvenimas. Seniai nebetikiu pasakomis. Tikiu jausmu. Na gerai,jausmais.:) Nes Dievo nėra. Kiekvienas esame savo likimo kalviai. Kuo darbštesnis būsi,tuo geresnį gyvenimo plieną išsikalsi,pūkinius patalėlius užsidirbsi.

Romantika. Labai noriu tojo žvaigždėto dangaus vidury pievos su brangiausiomis draugėmis. Tų ilgų pokalbių,svajų... Kai pirmą kartą Jis man parodė romantiką,to nesupratau. Atrodė paprastas vakaras su paprasčiausia pilnatimi,atsispindinčia upės paviršiuje. Tas žiaurus šaltis varstė mano kūną,kol Jis atsigulė ant mano peties. Tuomet pasimečiau... Iki tol,nieko taip arti nebuvau prisileidus,bet Jis pats priartėjo. Nežinojau kas bus toliau,tiksliau net nenorėjau apie tai galvoti. Net nepastebėjau,kaip jo lūpos lietė manąsias ir tas keistas šiltas jausmas užliejo visą kūną. Tuomet nebūtų buvę šalta netgi jei būčiau gulėjusi vienais marškinėliais. Tas bučkis viską pakeitė. Pakeitė mane. Padarė tokia,kokia dabar esu-romantike. Žinoma,prie to prisidėjo pavydas,melas,išsiskyrimas,išnaudojimas,bet nepaisant to,dėkoju Jam už tą suteiktą supratimą apie tai.:)

Na ką...Pagaliau namie!:) Visgi supratau,kad esu gan stipri. Na ir baisi ar baugi,nežinau kaip geriau išsireikšti. Tai vat,ten nebuvo taip jau baisu kaip maniau. Ir pasirodo,kad drąsa visgi gerai išugdžiau. Bet gal geriau pasistengsiu viską papasakoti nuo pradžių.

Prieš įsėdant į mašiną maniau,kad nusišausiu. Važiuojant tai po truputį užsimiršo,bet kai jau privažiavom miesto ženklą maniau,kad širdis iššoks iš krūtinės. Turėjau apsimesti bebaime pasikėlusia kale,kuriai rūpi tik jos kailis. Ir pavyko. Ji pati pradėjo man šypsotis,šnekinti,siūlyti įvairius dalykus. Žinoma,aš nesipriešinau. Nuvažiavome į parduotuvę. Ten ji man pirko viską,ko norėjau ir ko nenorėjau. Ir labai gerai,išnaudojau ją. Grįžus namo,ji padarė man vakarienę ir t.t.

Kitą dieną kai visi dirbo,man sakė ramiai sau sėdėti vietoje ir laukti svečių. Na negalėjau nepadėti,tad užsiėmiau menkais darbeliais. Sulaukiau svečių,kurie mane labai nustebino. Net nesitikėjau,akd per dėdės gimtadienį mane pasveikins. Ir dar netgi gavau šampano!:D Visi puolė bučiuoti mane,bet pati pirmoji buvo mano pusseserytė. Kaip norėjau jai trenkt kad ne tas žodis,tik,gaila,buvo daug žmonių. Pirmą kartą dovanų gavau knygą. Tai tikrai įstrigs mano atminty. Puskytė su krikšto motina nepasiliko pas mus nakvoti,tipo nelygis. Bet man tai nerūpėjo.

Šiandien visą dieną pragulėjau ir prasideginau. Na ok,padariau visiems pusryčius,nes visgi mamyčių diena. Vėl pasirodė puskytė,bet ji labai slapstėsi nuo manęs. Ir nesistebiu. Jos vietoj ir aš taip daryčiau. Visgi iš dalies pati savęs bijau :D Tiesa,vos nepamiršau svarbiausio-JI atsiprašė! Na ne už tai,kad išvarė iš namų,bet už tai,kad buvo su manim negera šiandien. Iš to galima spręsti,kad ji jau pradeda mąstyti ką daro.

Išvada. Įveikiau save; Įrodžiau jai kas vadovauja; Prasiskolinau Aukseliui sidro; Ten buvo toks rojus,kad net atsibodo; Dabar mano rankos dega; Visgi esu baisesnė už patį velnią. Ir iškart kyla toks klausimas: gal aš ir esu velnias? :D

Dabar jau nieko nebijau. Esu stipresnė nei kada ankščiau. Stoviu tvirtai ant žemės ir žvelgiu į ateity. Ir visiškai gerai. Manau,,nusipelniau to.

Nesuprantu...Aš tikrai atrodau tokia debilė? Negi faina įjungus durnių sakyt,kad šypsočiausi ir nevykusiai šmaikštaut,žiūrint į mano beviltiškas akis? Ji juk puikiai žino,kad nenoriu ten važiuoti ir šneka tokias nesąmones lyg norėdama mane pakankinti ar šiaip parodyti savo valdžią. Nesakau,kad jos neklausau,bet...Ech,ką aš galiu pasakyti ar padaryti. O gi nieko. Net ir dabar,kai įėjo į mano kambarį,įvarė man didžiulį baimės jausmą. Bijau. Drebu. Nežinau. Tvardausi,kad neverkčiau...Taip sunku čia rašyti,galvojant kad artimiausias tris dienas teks ten praleisti. O gaila... Na ką,tai dar vienas gyvenimo išbandymas. Jei atsilaikysiu-bus daug lengviau. Tobulinsiu ištvermę. O dabar dingstu dėtis daiktų į tą žiauriausią kelionę...

Visgi kaip sunku būti "geru žmogumi". Turiu aukotis,būti tolerantiška,išklausyti ir paklusti,negalvoti apie save,gyventi dėl kitų ir t.t. Nežinau kam turiu dėkoti už tą išugdytą gerumą,dėl kurio kenčiu. Juk šis mūsų pasaulis žiauriai elgiasi su gerais žmogeliais,kurie tenori padėti ir būti laimingais. Mūsų pasaulis nekenčia kitokių nei visi. Todėl bet kokia kaina bando gėri bversti blogiu,grožį šiūkšlynais ir plynais laukais,meilę tiesiog instinktu ir manonumų siekimu. Žinau,kalbu kaip kokia Bražionytė.:D Na tik nereikia...Aš nepanaši į ją. Ir ačiū Dievui.

Pasiaukojimas. Dažnai tenka pasiaukoti kitų labui,kad jie būtų laimingi. Kad ir imant dabartinią mano situaciją. Turiu važiuoti į sodą ir visą savaitgalį būti su ta...Net nerandu žodžio kaip galiu ją apibūdint. Jaučiu...Ne,tiesiog žinau,kad įvyks kažkas negero. Gimęs vilku niekad nepavirsi avele. Jei jau taip pasielgė,tai tikrai pasikartos. Nenoriu. Bijau. Taip dar niekad nebijojau. Vos laikau ašaras akyse. Negaliu verkti. Jei verksiu-palūšiu,jei palūšiu-nebeatsigausiu ir nusižudysiu.

Tolerantiškumas. Vėl gi remsiu neseniai įvykusiu įvykiu. Turėjau išklausyti kliošės paistalų kokia aš negera ir nieko nesakyti. Visgi reikia toleruoti žmones,kurie turi problemų su nervais ir panašiai :D

Išklausymas ir paklusimas. Turėjau išklausyt visokių mamos pasakymų apie važiavimą ten,jos vyliojimus įvairiais daiktais,esančiais ten ir paklusti važiavimui. Ji tiesiog psichologiškai smurtauja prieš mane ir man tai nepatinka. "Tau viskas px,žiūri tik savo kailį. Ji mane ne kartą buvo išvariusi iš namų ir nieko. Nesusireikšmink taip. Bet gi tau px...". Nesuprantu,kaip galima taip aklai tikėti kažkokiu padaru,kuris tave išnaudoja ir laiko gyvūlio vietoj? Man nedaeina kaip... Sorry,bet aš taip negaliu. Esu per maža. Nemoku dirbtinai juoktis ar šypsotis.

Negalvoti apie save. Tada grįžusi iš kiemo turėjau šypsotis jai ir pasakyti,kad važiuojam. Tuomet man buvo nebesveikai skaudu. Širdis plyso iš liūdesio,nenoro ir baimės,o turėjau jai pasakyti kad viskas gerai. Širdį atsivėrė neseniai užgijusios žaizdos. Skauda...

Ir gyvenu dėl kitų. Šiuo atveju dėl jos laimės. Jai nusispjaut,kad bijau,kad nenoriu matyt to padaro snukio. Žiūri tik save. O gal taip geriau? Šito negaliu pasakyti... Todėl ir pasiryžau jai tai pasakyti. Pasakyti ko savu noru niekad neištarčiau. Jei ne tas smurtas aš... Tylėčiau. Kentėsiu jos labui,lankstysiuos prieš kažkokį padarą,kuris nežino ką reiškia jausmai. Jei negausit žinių iš manęs tai...:) Supratot.

Be proto sunku. Nesu stipri. Anaip tol-esu silpna kaip drebulės lapelis. Pasiduodu įtakai žmogaus,kuris mane išdavė ir vadinasi mano mama. Sunku pravirkdyti uolą,bet jai pavyko. Beveik pavyko. Nežinau ką daryt... Norisi rėkti,bėkti,dingti,sudaužyti ar sulaužyti ką. Vienu žodžiu išsilieti. O turiu tik blogą ir sesiaus dovanotą knygelę,kurioje turiu reikštis...Mane guodžia tik vienas žodis-Saule...