Nesuprantu...Aš tikrai atrodau tokia debilė? Negi faina įjungus durnių sakyt,kad šypsočiausi ir nevykusiai šmaikštaut,žiūrint į mano beviltiškas akis? Ji juk puikiai žino,kad nenoriu ten važiuoti ir šneka tokias nesąmones lyg norėdama mane pakankinti ar šiaip parodyti savo valdžią. Nesakau,kad jos neklausau,bet...Ech,ką aš galiu pasakyti ar padaryti. O gi nieko. Net ir dabar,kai įėjo į mano kambarį,įvarė man didžiulį baimės jausmą. Bijau. Drebu. Nežinau. Tvardausi,kad neverkčiau...Taip sunku čia rašyti,galvojant kad artimiausias tris dienas teks ten praleisti. O gaila... Na ką,tai dar vienas gyvenimo išbandymas. Jei atsilaikysiu-bus daug lengviau. Tobulinsiu ištvermę. O dabar dingstu dėtis daiktų į tą žiauriausią kelionę...