Paprastas pirmadienis. Toks pats,kaip ir aš. Ši diena,ji tokia...tokia...Man kvaila. Jau buvau primiršusi tą kabinėjimąsi ir rėkimą dėl nieko. Vėlgi,atsigavo S'aldutė. Ne nu,ji nori pasigailėti? Sutinku,geriausia gynyba yra puolimas,bet tai nereiškia,kad reikia kovoti su vaiku. Jooo...Na ką,gal jai nuo to geriau.:) Tik man labai gaila tų kelionės į Ventspilį. Ir dabar jau man px. Px ant tos išbrydelos. Ir išvis,nemanau kad kam rūpi mano norai ar nuomonė. dėl visa ko,gi aš tik nusišneku...Taip,aš kvailė,tesugebanti padaryti kažką negero ar šiaip nuskriausti žmogelius. Vienu žodžiu aš- idiotė. Na ir? Idealių juk nėra. Retkarčiais netgi patinku sau tokia,kokia esu. Tokia daug plepanti,bet nieko nedaranti durnė,minkšta idiotiška širdimi,kurią teko klijuoti momentu gal tuziną kartų. Ir ką? O gi nieko. Toks gyvenimas. Seniai nebetikiu pasakomis. Tikiu jausmu. Na gerai,jausmais.:) Nes Dievo nėra. Kiekvienas esame savo likimo kalviai. Kuo darbštesnis būsi,tuo geresnį gyvenimo plieną išsikalsi,pūkinius patalėlius užsidirbsi.

Romantika. Labai noriu tojo žvaigždėto dangaus vidury pievos su brangiausiomis draugėmis. Tų ilgų pokalbių,svajų... Kai pirmą kartą Jis man parodė romantiką,to nesupratau. Atrodė paprastas vakaras su paprasčiausia pilnatimi,atsispindinčia upės paviršiuje. Tas žiaurus šaltis varstė mano kūną,kol Jis atsigulė ant mano peties. Tuomet pasimečiau... Iki tol,nieko taip arti nebuvau prisileidus,bet Jis pats priartėjo. Nežinojau kas bus toliau,tiksliau net nenorėjau apie tai galvoti. Net nepastebėjau,kaip jo lūpos lietė manąsias ir tas keistas šiltas jausmas užliejo visą kūną. Tuomet nebūtų buvę šalta netgi jei būčiau gulėjusi vienais marškinėliais. Tas bučkis viską pakeitė. Pakeitė mane. Padarė tokia,kokia dabar esu-romantike. Žinoma,prie to prisidėjo pavydas,melas,išsiskyrimas,išnaudojimas,bet nepaisant to,dėkoju Jam už tą suteiktą supratimą apie tai.:)