Visgi kaip sunku būti "geru žmogumi". Turiu aukotis,būti tolerantiška,išklausyti ir paklusti,negalvoti apie save,gyventi dėl kitų ir t.t. Nežinau kam turiu dėkoti už tą išugdytą gerumą,dėl kurio kenčiu. Juk šis mūsų pasaulis žiauriai elgiasi su gerais žmogeliais,kurie tenori padėti ir būti laimingais. Mūsų pasaulis nekenčia kitokių nei visi. Todėl bet kokia kaina bando gėri bversti blogiu,grožį šiūkšlynais ir plynais laukais,meilę tiesiog instinktu ir manonumų siekimu. Žinau,kalbu kaip kokia Bražionytė.:D Na tik nereikia...Aš nepanaši į ją. Ir ačiū Dievui.

Pasiaukojimas. Dažnai tenka pasiaukoti kitų labui,kad jie būtų laimingi. Kad ir imant dabartinią mano situaciją. Turiu važiuoti į sodą ir visą savaitgalį būti su ta...Net nerandu žodžio kaip galiu ją apibūdint. Jaučiu...Ne,tiesiog žinau,kad įvyks kažkas negero. Gimęs vilku niekad nepavirsi avele. Jei jau taip pasielgė,tai tikrai pasikartos. Nenoriu. Bijau. Taip dar niekad nebijojau. Vos laikau ašaras akyse. Negaliu verkti. Jei verksiu-palūšiu,jei palūšiu-nebeatsigausiu ir nusižudysiu.

Tolerantiškumas. Vėl gi remsiu neseniai įvykusiu įvykiu. Turėjau išklausyti kliošės paistalų kokia aš negera ir nieko nesakyti. Visgi reikia toleruoti žmones,kurie turi problemų su nervais ir panašiai :D

Išklausymas ir paklusimas. Turėjau išklausyt visokių mamos pasakymų apie važiavimą ten,jos vyliojimus įvairiais daiktais,esančiais ten ir paklusti važiavimui. Ji tiesiog psichologiškai smurtauja prieš mane ir man tai nepatinka. "Tau viskas px,žiūri tik savo kailį. Ji mane ne kartą buvo išvariusi iš namų ir nieko. Nesusireikšmink taip. Bet gi tau px...". Nesuprantu,kaip galima taip aklai tikėti kažkokiu padaru,kuris tave išnaudoja ir laiko gyvūlio vietoj? Man nedaeina kaip... Sorry,bet aš taip negaliu. Esu per maža. Nemoku dirbtinai juoktis ar šypsotis.

Negalvoti apie save. Tada grįžusi iš kiemo turėjau šypsotis jai ir pasakyti,kad važiuojam. Tuomet man buvo nebesveikai skaudu. Širdis plyso iš liūdesio,nenoro ir baimės,o turėjau jai pasakyti kad viskas gerai. Širdį atsivėrė neseniai užgijusios žaizdos. Skauda...

Ir gyvenu dėl kitų. Šiuo atveju dėl jos laimės. Jai nusispjaut,kad bijau,kad nenoriu matyt to padaro snukio. Žiūri tik save. O gal taip geriau? Šito negaliu pasakyti... Todėl ir pasiryžau jai tai pasakyti. Pasakyti ko savu noru niekad neištarčiau. Jei ne tas smurtas aš... Tylėčiau. Kentėsiu jos labui,lankstysiuos prieš kažkokį padarą,kuris nežino ką reiškia jausmai. Jei negausit žinių iš manęs tai...:) Supratot.

Be proto sunku. Nesu stipri. Anaip tol-esu silpna kaip drebulės lapelis. Pasiduodu įtakai žmogaus,kuris mane išdavė ir vadinasi mano mama. Sunku pravirkdyti uolą,bet jai pavyko. Beveik pavyko. Nežinau ką daryt... Norisi rėkti,bėkti,dingti,sudaužyti ar sulaužyti ką. Vienu žodžiu išsilieti. O turiu tik blogą ir sesiaus dovanotą knygelę,kurioje turiu reikštis...Mane guodžia tik vienas žodis-Saule...