Ir vėl gi kalbėsiu apie savo vidinę būseną. Jaučiuosi laiminga kaip niekad.:) Toks paprastas dalykas,kaip pasivaikščiojimas naktinio Panevėžio šaligatviais kramsnojant čeburėkus ir kalbant apie senus gerus laikus ir planuojant ateitį. Kaip senais gerais laikais kalbėjome apie viską. Na gerai,ne taip jau atvirai,bet kažkas panašaus.:P Nebenoriu keisti savo gyvenimo,nenoriu dingti iš jų gyvenimų. Noriu,kad viskas liktų kaip yra. Nenoriu prarasti senų draugių,bet ir noriu rasti naujų.:) Iš tiesų net nemėgstu naujovių,nors ir naujovės būtų naudingos man. Esu senų pažiūrų pana,kuri visgi nenori niekur kraustytis ir tenori likti savo,kaip kažkas kažkada iš čia apsilankiusiųjų pavadino,mielame kambaryje su daugybe įvairių nuotykių bei išgyvenimų. Tame kambaryje mažiausiai bučiavausi su dvejais berniūūkais,ir nieko :D Tik tebunie tai būna mūsų paslaptis ;) Negaliu nesijuokusi prisiminus tai :D Jetau,ar aš taip galėjau?? :D Neįtikėtina. Pavyzdinga,gera mergaitė 'glamžėsi' su berniūūkais savo kambaryje :D Nesistebiu,kad dabar esu tokia dūža :DD Ir ką,galų gale visi darome klaidų :P Nors iš dalies nesigailiu to. Nei trupučio.
Tai vat. Stovėdama vidury gatvės pliaupiant lietuj supratau,kad šią akimirka galėčiau mirti. Na ne,ne todėl,akd pabodo gyventi ar panašiai,bet buvau be proto laiminga. Toks paprastas dalykas,o taip mane paveikė. Širdis šoko iš laimės,skrandis džiaugėsi gavęs čeburėką,mintys išsiliejo... Buvo gera. Dabar irgi. Palengvėjo. Žinau,kad tai nepakartojama,bet bandysiu pakartot...
P.S. ir visgi pabūsiu tavo pliušiniu meškučiu:P
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą