Stovi beržas,
Atsiskyręs nuo kitų,
Vidury žalių laukų
Ir rapsų geltonų.

Nesupranta jo niekas,
Smerkia visi,
Už tai,kad jis kitoks,
Pasaulį mato kitaip.

Ir aš stoviu,
Kaip tas beržas-viena.
Ant pilko šaligatvio,
Nuo lietaus visa šlapia.



Nežinau kodėl dedu tą nesąmonę. Net man tai nepatinka:D Tai vat. Beveik praėjo tas baisiausias metas-patikros. Ir ką? Nedrebėjo man kinkos,pasitikėjau savo silpnomis jėgomis.:) Daugiau nieko neliko. Sparnai jau aplaužyti,dingo akių žybėjimas. Negana to,kad palaužta mano dvasia,tai dar ir kūną užpuolė bakterijos.

Atvirai sakau,man reikia pas psichologą. Ir skubiai!!! Neskaitant to,kad pardavė butą ir dar nerado kur gyvensiu,tai dar ir teko apsistumdyt su kažkokiomis žiurkėmis. Dar to vaikučio laukimas. Čiuju vieną dieną nusišausiu...Su durų rankena. Retkarčiais pasidaro taip sunku,kad net sunku laikytis. Tuomet pasiimu meškį,apsikabinu ir išsakau visą,kas slegia. Pradėjau dažnai verkti. Net šiuo momentu širdelei nelengva,kažkas ją spaudžia.

Atrodo,jog tai tik butas. Bet kai gerai pagalvoju,tai čia,galim sakyt,praleidau savo gražiausius metus. Žiūrint dabar pro langą,pasidaro labai negera... Nebematysiu tos didžiulės pilnaties,gulint lovoje. Nesijausiu lyg dievas,sėdėdama tarp debesų. Teks pamiršti visa,kas buvo. Pradžios pabaiga. Na taip,bus lengviau pragyvent,bet... Ech,argi kam berūpi toji vidinė savijauta...? Juk viską šiais laikais gali nupirkti už pinigus. Viską.

Pradedu virsti tuo šiuolaikiniu žmogumi. Kad ir kaip tai būtų skaudu... Nors joa,kam gi tai rūpi...