KAIP??

Ir vėl ruduo (o gal, žvelgdama į ateitį, turėčiau rašyti žiema?). Širdį ir sielą slegia daugybė neišspręstų klausimų, negautų atsakymų ir tas nevykęs pirmasis kartas, kai pamečiau pinigėlį sniege. Och, kiek daug minčių užpuolė ne tik protą, bet ir pagrobė visą mane, ne tik tą vientisą kūną, bet ir atsitikimų suskaldytus gabaliukus, kuriuos kadaise vadinau savimi. Na kodėl viskas vyksta taip staiga ir nesuprantamai? Kokia viso to prasmė? Tu dingai, o aš nesupratau, kodėl. Be jokio paaiškinimo, be jokios kaltės ar menko žodžio, kuris išvaduotų nuo nelaimingų minčių. Galbūt mums nebuvo pakeliui? O gal pavargom nuo melo ar bandymo pripažinti, kad esame panašūs pakeleiviai šiame pasaulyje? Daug klausimų ir mirtina tyla, kuri net spengia ausyse. Būna tyla, kurioje malonu būti, tarkim, atėjusi iš miško, lydima ramybės ir buvimo savimi, tačiau... šita netokia. Priešingai. Ši tyla kaltina. Ji atneša vienatvės jausmą ir priverčia mąstyti apie tai, kas buvo ir dažniausiai, ko nebuvo ir tada žudai save iš vidaus ieškodamas priežastis tos tylos, kuri dar labiau drasko. TYLA. Gražus žodis, kosmopolitiško pasaulio beprotybės kontekste, tačiau ne santykiuose. Tai bausmė. Tačiau net Dostojevskis rašė apie tai, kad bausmės nėra be nusikaltimo, o šiuo atveju tiesiog esi giljotinuojamas tų, kuriuos kadaise laikei savais. Tų, su kuriais žvelgei į gyvenimo siaubus ir drąsiai, žingsnis po žingsnio, ėjai tolyn, kad neduok Die kas išdrįs sutrukdyti tam tavo užsispyrimui ir norui įkvėpti. 

Mes augame, bręstame ir keičiamės. BET. Bet mūsų istorija išlieka ta pati ir tu turi prisiminti tai, kas kažkada sunkiu momentu šypsojosi tau ir tiesė ranką, kad iškeltų tave iš gyvenimo duobės. Sakysite, sentimentai yra nebe madingas reiškinys. Sakysite, kad viskas juda, progresuoja ir kad nespėju su visu tuo keistis, tačiau tai tebus pretekstas bėgti nuo realybės, nuo paties savęs. Ir jeigu TU nesugebi atsisveikinti, nes neturi drąsos tam, tai nesakyk, kad dėl visko kalta aš - juk kai šluosčiau TAVO ašaras dėkojai man, o ne kaltinai dėl jų. Štai jums ir suaugusiųjų pasaulis - dingsti ir viskas tuo baigta. Bet pasakyk man, kaip turėčiau elgtis, jei kada sutiksiu TAVE mieste, kavinėje ar dar kur nors? Mandagiai ir iš pagarbos pasisveikinti, nors TU savo TYLA baudi mane be kaltės, ar turėčiau nusisukti į kitą pusę ir apsimesti, kad niekuomet nemiegojome vienoje lovoje ir neplepėjome iki pat ryto apie viską, taip išduodant prisiminimus? KAIP??? 

Daug daug klausimų, kuriuos norėčiau pamiršti. Kartais norisi mokėti užmarinuoti visus savo jausmus ir it išmanusis robotas eiti per gyvenimą, veidą puošiant amerikietiška šypsena ir dailiais, madą atitinkančiais drabužiais, bet turbūt tokio talento neturiu. O, gaila...

GALBŪT

Nežinau kur ir kodėl taip ilgai buvau dingusi. Galbūt kaltas noras kuo rečiau įsijungti kompiuterį, kurį mama švelniai vadina "velnio dėže", o galbūt ir užmiršimas to, kaip šis BLOG'as išlaisvina sielą. Daužau kumščiu sau į krūtinę, o lūpose atsispindi žodis, bylojantis apie atgailą. Žodžiu, dabar tai nebėra svarbu. Taigi, paskutiniuose savo įrašuose minėjau apie savo gyvenimo pokyčius, tačiau visas tas naujas gyvenimas neapsiribojo vien keliais esminiais pakeitimais, kurie jau ir taip turėjo nemažai įtakos mano asmenybei. Gaila, o galbūt ir džiugu (tiksliai nenusprendžiau), bet viskas ir toliau keičiasi. Galbūt per greitai ir per dideliais žingsniais, galbūt man neaiškia kryptimi ir neaiškiu tikslu, bet kažkaip turiu prisiversti tikėti, jog viskas tik į naudą. Kitu atveju teliktų užsidaryti savyje ir tyliai tyliai, mažoje širdies kertelėje raudoti dėl praradimų ir savo kvailumo, patiklumo ir noro pasiaukoti. Dėl kitų poelgių. Matyt, mama per mažai manyje išugdė komunikabilumą ir dar turiu, kur tobulėti, kad budeliu pavirtęs draugas leidžia sau be sąžinės graužaties pakelti sunkų (o gal ir lengvą) kirvį virš mano galvos ir be pasigailėjimo kirsti. Už ką? Kodėl? Kaip tai nutiko? Vis klausiu ir klausiu savęs, kaltindama save. Bet gal čia nėra mano kaltės? Gal visgi miestai keičia žmones? Nežinau, ar noriu gauti visus atsakymus, nes jie gali skaudėti...

Kartais pamąstau - o kam visa tai? juk lengviau būtų viską mesti ir pabėgti į pasaulio kraštą, kur nepasiektų jokios grubios piktadarių rankos - tačiau kažkas laiko. Gal noras kovoti už teisybę? O gal noras tiesiog laimėti tai, kas paprastai nėra laimima? Kuo toliau, tuo labiau darosi baisu, todėl užsimerkiu ir įsitveriu kam nors į ranką, o jei nėra kam - drebančia širdimi žengiu dar toliau į tą tamsą, kur nežinia, ar liūtai visgi prirakinti grandinėmis. Su laiku, o gal su laiku, praleistu atsiribojus nuo visuomenės, vis daugiau išsitrina pavardžių iš mano sąrašo, todėl vis dažniau tenka nerti į Dantės pragaro ratus vienai, vedamai nesuvokiamo noro nugalėti, praeiti tai, dėl ko kiti slepiasi tamsiausiuose savo namų kampeliuose. Norisi įrodyti, kad net tokia kaip aš gali daug daugiau nei manė kiti. Narcizo kalbos, sakysite. Galbūt. Bet tikėjimas ir viltis žūsta paskutinės.

Dėl savo polinkio į sentimentalius prisiminimus ir konservatyvaus požiūrio, jog viskas turi būti taip, kaip ir buvo anksčiau, tenka kentėti dvasinius skausmus. Pažadai, žodžiai ir ketinimai kažką nuveikti jau pradeda skambėti kaip anekdotai iš "Humoro klubo" repertuaro, tačiau be to daugiau nieko ir nelieka. O gaila. Galbūt, kai tapsiu tokia pati, kokia buvau iki to skrydžio virš visų, situacija pasikeis ir gerdama arbatą kvatosiuosi, prisiminusi visus tuos sunkumus. Galbūt.

Baisus rytojus

Jau kelias dienas jaučiuosi lyg ne savame kailyje. Aplink vien apgavystės, melas, purvas, išnaudojimas ir nieko negali padaryti, išskyrus užsidarymą mažame keliu kvadratų kambarėlyje, kur jų purvinos rankos tavęs nepasiektų. Deja.. visa tai skverbiasi oru, mintimis lyg dūmai per gaisrą, kol apima visą tave, atimant didžiąją dalį savasties ir naikinant tai skaudžiais ir lėtais veiksmais. Visi tiki tavimi, suprask, esi tas pats žmogus, koks buvai ligi šiol ir niekas nenori matyti, kad taip nėra. Gali rėkti iki pamėlynavimo, jog viskas dabar kitaip ir aš jau nebe ta, bet niekas negirdi. O tada lieka tik nuleisti galvą, susitaikyti su tuo, kad esi kata dėl savo ribotumo ir atsiklaupus ant kelių prašyti atleidimo. Mat taip lengviau kitiems.

Jie sako, kad esu egoistė. Jie sako, kad myliu tik save ir man daugiau niekas nerūpi. Vis sako ir sako, kur klystu, kada elgiuosi blogai, kaip turėčiau elgtis ir jei taip nesielgiu, užriečia nosį į dangų ir užsikemša akis. Kad ir kaip stengiausi to išvengti, na pykčių, niekaip nepavyko - jie vis įtraukia mane į savo sūkurį, o po to, kai pagaliau pastebi, jog tavo veido nebepuošia šypsena, klausia, kas gi tau negerai. Bet argi egoistė, savimeilė ir būtybė, besirūpinanti tik savimi, galėtų savo sąskaita leisti jaustis kitiems gerai? Vietoj to, kad nusiųsti visus į negyvenamą salą negražiu rusišku pavadinimu, nuleisti galvą ir toliau kinkuoti gyvenimo grioviu? Taip ir darau. Todėl visi ir lipa ant galvos. Todėl mane Dostojevskis pavadintų IDIOTE. Dingti negaliu, nes tai pasiekia visur, pabėgti neturiu kur. Kovoti su tuo? O kokiais ginklais?

Nelaukiu rytojaus. Sunku patikėti, kad dar prieš pusmetį mano lūpose buvo įstrigęs žodis "gyvenimas", kurį po truputį atima iš manęs. Vis sako: suauk, daryk, dalyvauk, važiuok, veik, rašyk, padėk ir nebespėji pasakyti, kad negali. O negali ne dėl to, kad nenori, o dėl to, jog esi priklausoma nuo kitų. Visiems atrodo, jog "negaliu vairuoti" yra pasiteisinimas, bet iš tiesų tai tėra priminimas apie realybę. Dėl to nebelaukiu rytojaus. Rytojus man kelia dar didesnį skausmą nei ši diena, o šiandien jaučiuosi draskoma abejingumo ir aštrių žodžių.

Tikiuosi, kad manęs turimi jėgų likučiai neapleis ir ištversiu dar kelias savaites visame tame, o tada tikiuosi pakelti savo sudraskytus sparnus į dangų ir ieškoti savo namų. Tos vietos, kur nėra žmonių ir kur galėsiu būti pati savimi, ir būsiu tikra, jog niekas, net ir pasislėpęs už daugybės medžių, nesitaikys į mane šauti strėlę į paširdžius. Štai tokia dabar yra mano svajonė.

Nauji metai

Nauji metai jau beldžiasi į duris, atsinešdami naujus išbandymus. Naują patirtį ir dalelę patirties bei brandos kiekvienam mūsų, kuris gyvena. Nors ir egzistencija suteikia tam tikrą gyvenimišką patirtį, kurios negalima ištrinti iš savo istorijos. Visa tai eina koja kojon su bėgančiu laiku, kurį sustabdyti neįmanoma. Kartais susimąstau, kad norėčiau turėti tokią supergalią, kuri leistų bent trumpam sustabdyti besisukantį pasaulį, kad pasidžiaugčiau esančia akimirka dar ir dar kartą. Galbūt vėl pamatyti tuos, kurių jau niekuomet nepamatysiu.. Liūdna, prisiminus tai, ko esame netekę ir žinome, kad tai niekuomet negrįš, o laikas - tas negailestingas grobuonis, naikinantis mūsų jaunystės minutes ir toliau garsiai kvatojasi, neleisdamas jam užnerti pakinktus. Tos akimirkos, praleistos kartu, kupinos juoko, naujos patirties ir klaidų, niekuomet nepasikartos. Nes viskas liko tik užrašu tavo gyvenimo knygoje, kurią kiekvienas pildome patys.

Laikas vis bėga, o klausimai išlieka tie patys. Atrodo, augi, tampi brandžia asmenybe, netgi tobulėji, o atsakymų vis nepavyksta rasti. O kas gi yra meilė? Ar kančia prasminga? Ar galima sapnuoti atsimerkus ir ar pasakos realios? Ir niekas, išskyrus tave patį, negali tau atsakyti. O tu tik mažas kareivėlis šiame dideliame pasaulyje, pasiklydęs tarp melo ir teisybės, žiaurumo ir besąlygiško gėrio, ir nebežinai, kokiu turi būti: išlikti savimi ar prisitaikyti prie Jų. Karas vyksta mūsų viduje ir kol jo nebaigsime, pasaulis taip pat kariaus. Ar tiki manimi?

Vis mąstau, kas yra ta laimė, kurios visi ieško. Visi tiesiog paskiria savo gyvenimus vien laimės paieškoms, pamiršdami, jog yra svarbesnių dalykų. O galbūt laimė yra visai šalia tavęs, žmogau, tik komercinė visuomenė užriša tau akis juodu raiščiu, kad nebūtum laimingesnis už visus kitus, kurie viską suveda į skaičiukus: mamą, tėtį, vaiką, save patį. Ir kalba ne apie savo vertę, o kainą. Pagaliau pradėjo patikti būti kitokiai. Nes man laimė yra kvėpuoti. Prieš užmiegant girdėti savo širdies plakimą. Kas rytą atsikelti savo lovoje kartu su katinu. Matyti mamos veidą ir užuosti Jos rankų kvapą. Šimtą kartų sakyti "myliu", nes žinau, kad niekuomet nesiliausiu Jos mylėjusi. Ar ne, Mama? Turėti netgi antrą mamą, kuriose akyse kaskart matau kažką ypatingo, kažką artimo ir šilto. Nebijau to pasakyti ir likti nesuprasta, ir tai man kelia pasitenkinimą savimi. Laimė yra būti drąsia. Laimė yra GYVENTI.

Nauji metai. Na ir kokį išbandymą jie suteiks? Laikas parodys. Tikiuosi, kad nauji atradimai nebesukels tiek skausmo ir neigiamų išgyvenimų tiems, kuriuos myliu. Visgi dar dabar jaučiuosi kalta dėl to. Bet ar turiu teisę sau atleisti už tai?

STOP

Lėtas ruduo. Kodėl? Nes nuostabiai sustabdė vasaros vaizdą savyje, leisdamas tuo grožiu vis dar pasidžiaugti, o pats, žengdamas koja už kojos, užima savo poziciją. Visi skuba, o jis lėtai, netgi kankinančiai lėtai, spalvina medžių lapus guašo spalvomis. Ruduo, sakote, liūdnas dėl savo lietingumo ir šaltumo. Rudenį kažkaip ir mirti nėra gėda. Tačiau tai netiesa. Tik visur skubantis žmogus gali nepastebėti, kokias pastangas deda ruduo į tai, kad kiekvieno gyvenimas nusispalvintų įvairiomis šiltomis spalvomis. Ir tik maži vaikai parke renka tas spalvas į savo mažutes rankytes, vis dar neišsižadėję grožio paprastume.

Visi skuba velniai žino kur, o aš lėtai, lyg sulėtintame kine, žygiuoju per gyvenimą. Visgi pristabdė. Uždėjo STOP ženklus kiekvienoje gyvenimo sankryžoje, kad galėčiau apsidairyti į abi puses ir įsitikinti, ar joks traukinys nežada nušluoti nuo žemės ketinimų ir įdėto darbo, pastangų. Ir visgi keistai patraukė traukinių stotys savo istorine bei simboline reikšme. Bet tam nesuteiksiu išskirtinio dėmesio savo įraše, tebūnie šitą filosofiją pasiliksiu sau. Taigi, viskas iš lėto... Niekur neskubu ir net nesinori skubėti. Tik mintys niekaip nepaiso stabdžių - vis nevalingai atsiranda, keičia viena kitą net nespėjus jas dorai apmąstyti ir sunkiai išlenda iš mano galvos. Jau kuris laikas visiškai niekur neskubu. Ir išimčių tam nėra, nesvarbu, ar vėluoju į paskaitą, ar į rimčiausią teismo posėdį. Visa tai įdėjo metalinius stabdžius į mano kūną, kad jei moraliniai apkaustai nesulaikytų, tai bent fiziniai sulaikys. Ir netgi tokioje situacijoje kartais užsimirštu, atsistoju su tikslu kažkur skubėti ir staiga veriantis neapsakomo stiprumo skausmas primena apie greičio apribojimus. Ribojančių gyvenimo ženklų kupinas mano kelias.

Minčių daug, netgi per daug, kad vienu metu jas galėčiau išlieti. Draskau save iš vidaus dėl dalykų, kuriuos turėčiau pamiršti. Bet nepavyksta. Ech, tas nelemtas sentimentalumas...

Baltas tunelis

Dar truputis ir bus jau du mėnesiai. O juk gyvenu (antrąkart) dar taip neilgai... Ir nesvarbu, kad viskas eina tik geryn, be sunkumų mano gyvenimas būtų niekinis. Turbūt teisybę kalbu, Dievuli? Atrodo, atsikelčiau ir nueičiau atlikti įprastinių darbų, bet kažkas tai spėja sustabdyti ir atgal paguldyti į lovą. Tuomet žiūriu pro langą į skubančius žmones ir šiek tiek išsiilgstu to. Neseniai ir aš nebemačiau namų dėl daugybės reikalų. Dabar žmonės ateina ir išeina, o aš lieku čia pat. Lyg grandinėmis prirakinta prie tos vietos, kurią man paskyrė. Atrodo lyg kažkas būtų atėmęs visas jėgas. Ir prapliumpu ašaroti, nes to jau per daug. Vis privalau prisiminti tą skausmą, žmonių žvilgsnius, pačią save, kas, ką ir kaip darė, ką sakė ir kodėl. O tu pabandyk kartą įsipjovęs peiliu į pirštą padaryti tai dar dešimtį kartų, tik jau suvokdamas tai. Skaudu, ar ne? O jiems atrodo, kad jei metalo yra tavyje, tai jau tampi robotu, kuriam yra lygiai tas pats išpyškinti tuos skaudžius sakinius milijoną kartų. Jie mano, kad jei tai teisybė ir visas tas nutikimas nėra bobučių pasakos, galėsiu tai padaryti net nesumirksėjusi. Klausimas taškuotas: ar taip yra sąžininga?

Greitai ateis laikas, kai turėsiu palikti namus. Tremčiai. Visi sako, kad taip man bus geriau, nes na bus geriau ir galėsiu daugiau, nes bus geriau, bet tokiais žodžiais lioviausi tikėti lygiai nuo tada, kai baltašvarkių pažadai "paleisim rytoj" užsitęsė kokią savaitę. Ir tegul man niekas nebando paprieštarauti, kad ne visi jie kišenėse turi po švirkštą. MELAS. Nors esu dėkinga, jog pabėgau iš to balto tunelio. Anksčiau netikėjau tomis kalbomis apie merdėjančių matomus baltus tunelius, mirusius giminaičius ir kitas peripetijas, bet dabar viskas pasikeitė. Kai nusigręži nuo šviesos tunelio gale, pradedi tikėti viskuo, kas yra paslaptinga.

Antras gimtadienis

Maniau, kad pravirkusi tapau mirtinga. Maniau, jog esu trapesnė ir mažai kam reikalinga. Maniau, jog be Jo man bus sunku gyventi. Dabar manau, kad žiauriai klydau. Ir šis supratimas atėjo kartu su nauja, tačiau beprotiškai skaudžia patirtimi. Gyvenimo lūžis, kuris pakeitė mano likimą, atimdamas, tačiau kartu ir duodamas. Dabar kitaip vertinu gyvenimą, nepaisant to, jog visuomet jį mylėjau. Pradėjau vertinti labai mažus dalykus, apie kuriuos didžioji dauguma žmonių net nesusimąsto. Džiaugiuosi, kad pagaliau galiu pati kvėpuoti, matyti dangų ir užuosti šiltą vasaros lietų. Kad turiu šalia savęs daug daugiau žmonių, kuriems rūpiu. Kad galėjau atleisti visiems, kurie nors kartą yra mane įskaudinę. Atsivėrė akys. Ir kai suvoki, jog mirtis alsuoja į nugarą, o tu tokia bejėgė, gailiesi tų kartų, kai principai buvo svarbesni už santykius. Tuomet supranti, kad per mažai sakei "myliu". Ir kad malda gali būti stipresnė nei paprasti žodžiai (pati netikiu, kad taip manau).

Kartais mes susigalvojama, jog neturime draugų. Ir man taip buvo. Bet kai buvo labai sunku ir nežinojau, kaip visa tai iškęsti, jaučiau kiekvieną iš jų, stovinčius sau už nugaros. Visi jie buvo su manimi, patys apie tai net nenutuokdami. Ir tai padėjo nugalėti mirtį, iškentėti nežmoniškus skausmus (ne tik fizinius, bet ir emocinius). Galvojau apie kiekvieną iš jų ir džiaugiausi, kad Dievulis man dovanojo tiek daug tikrų draugų... Niekuomet nepamiršiu tu minučių, praleistų laikant už rankos ar tiesiog stovint už durų, kai kūną kankina skausmas. Net nemoku žodžiais išreikšti to dėkingumo, o pagalvojus apie tai akyse kaupiasi ašaros. Esu apdovanota ne tik antru gimtadieniu, bet ir draugais. Girdite, žmonės? AŠ TURIU TIKRŲ DRAUGŲ!

Pasikeičiau. Permąsčiau, kodėl man taip nutiko. Ir pagaliau sustojau... Suvokiau, jog turiu sparnus, kurie man ne šiaip duoti, nes ne kiekvienas būtų tai atlaikęs. Esu kažkuo tai ypatinga ir tuo didžiuojuosi. Galbūt siūle ant šlaunies? Svarbu, jog humoras neapleido manęs ir leidžia šiek tiek kitaip pažvelgti į rimtus dalykus. Nes optimizmo kiekis manyje sparčiai kinta.

Vis dar nesuvokiu, jog buvau taip arti šio negrįžtamo proceso.