Ir visgi po šios dienos mokykloje pasijaučiau nekaip. Nepradėsiu vardint kodėl,paprasčiausiai noriu tai pamiršti ir gyventi toliau šia akimirka ir rytojumi. Na ok,netik mokykloje. Vat man žiauriai idomu kodėl visi išnaudoja gerus žmonelius. Na taip,lengva jais naudotis ar manipuliuoti,bet juk tai žiauru. Bet tebunie nebegalvosiu apie tai... Kvaila. Ne,tiesiog naivu tikėtis kažko kito nei yra. Nežiūrint į tai,kad kartais žiauriai skaudina net mažos smulkmenėlės.

Na taip,juokinga. Likau išpaišyta tušinuku ir mėlynėmis ant dėšinės rankos krumplių. Bet gi nieko. Uoloms neskauda. Jos net neverkia. Jos bejausmiai daiktai. Tokios,kaip aš. Pilnos visko,bet negalinčios sakyti ar rašyti. Sukaupusios daug informacijos,gyvenimiškos patirties ir t.t. VIENOS. Naivios,tikėdamosios,kad kažkada turės draugų ar sugebės mylėti su atsaku. Ech,tie jausmai... Nereikia jų. Geriau būt paprastu ledo gabalu,kuris į viską žiūri iš aukšto ir nesupranta pasaulio grožio.