Nežinau kas man darosi. Pradėjau bėgt iš pamokų,nesimokyt ir nepaisyt suaugusiųjų. Nebeeinu į treniruotes. Dah...Būkit žmonės,atveskit mane į doros kelią,iš kurio nuklydau:) Na taip,iš tiesų tokia ir turiu būti-bloga mergaitė,bet nelabai pavyksta. Gal reikia grįžti prie senų dalykų? Ar bent jau pradėti daryti tai,ko nori mano ex draugės? Tuomet turėčiau pamiršti savo ateities planus apie teisininkės karjerą ir gerą vyrą pašonėje. Žinoma,rasčiau kokį chuliganą ir turėčiau pulką vaikų,bet...nenoriu to. Noriu gražaus gyvenimo.

Mano kambarį užliejo muzikos garsai,tik,gaila,liūdnos. Tai man padeda rašyti ir susimąstyti. Mąstyti apie viską,netgi blogiausia. Tai nėra gerai,grįžta senos mintys apie....na visi žinot apie ką. Man tai nepatinka,bet tik tokiu būdu galiu išsilieti. Nors ne,reikia daugiau neberašyti ir visa laikyti savyje. Gi negalėsiu visą laiką rašyt... Ypač vasarą.

Šiandien mane labai nudžiugino sesiaus grįžimas ir netikėtos žiauriai mielos dovanėlės.:) Tikrai nesitikėjau. Nudžiugo mano širdelė kaip niekad.:) Mėgstu mažas dovanėles,bet labiau mėgstu jas dovanoti. Na kodėl gi nenudžiuginus ko nors maža miela smulkmenėle? :) Tai priverčia nusišypsoti,o tikrų šypsenų mūsų visuomenėje tikrai trūksta. Gaila.

Grojant tai dainai prisiminiau jauno vaikino mirtį. Na taip,nebendravau su juo. Mus siejo tik mokykla. Bendri koridoriai,kuriais jis niekad nebevaikščios. Ka sužinojau-nepatikėjau. Maniau,kažkas labai šlykščiai juokauja,bet kitą dieną nesutikusi jo mokykloje supratau,kad tai rimta. Tada susimąsčiau,kokia gyvybės kaina. Šiaip ji neįkainuojama,bet šiuo atveju kainavo vieną malonumų vakarą su draugais. Neįsivaizduoju ką būčiau dariusi tų draugų vietoje... Tikriausiai nusišaučiau.

Jooo...Paprasta diena,aš-paprastas žmogelis joje. Ilgai nerašiau čia,dėl to buvo labai negera... Atrodo toks kvailas dalykas tas rašymas į kažkokį internetinį blog'a,o iš tiesų negaliu be to gyventi. Keista. Ilgai nerašiau,nes...Turiu tokį durną dalyką-principus. Žinau,Aukseli,kad nekenti kai juos demonstruoju,bet taip jau išmokė likimas.(ar tiesiog senosios draugytės) Tai vat. Vėl gi pradėjau po truputį rašyti.:) Na žinau,kad pasauly be mano nesąmonių dar ir taip sočiai šloamšto,bet kažkas verčia mane eiliuoti savo būseną bei jausmus. Ir gerai. Nemėgstu likti viena su savo skausmu ar džiaugsmu. Negaliu tiesiogiai išsakyti jausmų. O kas gi belieka...Rimuoti!:D

Principai. Na nepyk,manasai Aukse,bet juos turiu. Ir gan nemažus. Stebiuosi kaip nesivargindama nusileidžiu Tau kai pradedam ginčytis dėl nereikšmingų dalykų. Taip nebūdavo. Dingo noras įrodinėti savo kvailas tiesas,bet principai išliko. Iš dalies kartais jie geri.:) Bet tik iš dalies:P Na aš atsiprašau jei dėl to kas nukentės. Visgi nesu protinga-nepagalvoju prieš darydama ar sakydama.

Kažkaip pasidarė įdomu pasiskaitinėti apie mano zodiako ženklą ir jo savybes. "Jų ypatingas santykis su augalais-tarp jų dažnai pasitaiko mylinčių gėles." Am...joa. Dievinu gamtą.:) Saugau ir tausoju visa kas gyva. Toliau... " Jaučiai yra stiprūs ir teisingi,tačiau jie gali būti pavydūs bei perdėtai rūpestingi." Vat šitą tai daug kas gali patvirtinti :D Dėl jėgų tai tyliu,neturiu jos daug. Toliau...Teisingumas. Nekenčiu netiesos ir melo,tad šitas taip pat tinka. Rūpestis. Manau tai viena mano bjauriausių savybių. Pavydas. Iš dalies esu pavydi,ir ganėtinai nemažai. Bet to galbūt neparodau:)

Na ką,užtenka tų plepalų apie mane,geriau papasakosiu ką šiandien nuveikiau (jau tikrai jaučiu,kad tuščiažodžiauju). Pradėkime rytu. Kažkaip neįprastai "sublūdijau" ir tik nuskambėjus žadintuvui šokau iš lovos ir nubėgau į vonią. Vėlavau į autobusą. Pirma pamoka buvo nuostabi,nes joje sėdėjom gal tik kokias 20 minučių. Dalį nieko neveikimo praleisiu. Prieš dailės pamoką išsipaišėme pastelėmis. Bliot,buvo linksma :) Tiesa,sužinojau,kad grįžo mano sesius :P Atrodo mes tiek mažai bendraujam,o taip žiauriai jos pasiilgau... Kaip gerai,kad jau ryt susitiksim.

Visgi baigiant šia nesąmonę norėčiau pasakyti,kad beprotiškai žiauriai jaučiuosi. Nežinau kodėl. Kažkas blogo tūno manyje ir graužia iš vidaus. Bijau tik kad negrįžtų senosius mintys apie...dingimą. Dah,geriau baigiu,jau taip negera.

Tai jooo...sakei man parašyti kažką,net nesvarbu ką. Tai ir rašau:D Gyvenu palyginti gerai,na ta prasme turiu stogą virš galvos ir kuo užkimšti gurgiantį pilvą.:) Kol kas esu švarutė ir nedvokiu kaip kalnas kojinių:D. Manau,tai dar gerai. Kalbant kaip jaučiuosi viduje tai gal geriau nereikia...Kažkoks totalus sąmyšis. Aukseli,gal čia man menopauzė,o ne Tau? :D Dah...kas darosi su manim? Jaučiuosi kaip nesava. Lyg kažkas būtų apsigyvenęs manyje. Kažkas negero ir nemielo.

Iš dalies labai laukiu vasaros. Aukseli,vėlgi žinai kodėl:) Manau tai išeis man tik į naudą. Nesakau,tikriausiai jau pirmąją savaitę nebegalėsiu gyvent be jūsų,bet būsiu toli nuo čia,už 245km... Žinoma,jūs atlėksit į mano rojaus kampelį:) Vat tada pagyvensim: matysimės su jūra kiekvieną dieną,Saulę lydėsim jūron,šėlsim toje J.Basanavičiaus gatvėje,kartu gulsim-kartu kelsimės.:P Jau nekalbu apie mamos "siaubo namą":D O jetau,va čia tai baisu. Bet koks drąsuolis išsigąs susidūręs su tuo. Geri prisiminimai,kai puskė slėpėsi po kaldra :D Prisipažinsiu,buvo ŽIAURIAI baisu:D bet visgi norėčiau pakartoti.



Tai vat,dabar kreipsiuos į vieną brangų žmogelį,kuris labai pyksta ant manęs.:) Gražuole,sakiau,kad sunku su manimi. Tu netikėjai. Mane reikia gerai suprasti. Suprantu,Tu labai stengeisi,bet jei dar truputėli pasistengtum-tikrai pavyktų. Juk net ir akmenis galima prakalbint:) Ir norėčiau atsiprašyti jei įžeidžiau ar pan. Žinau,kad net neskaitai ką rašau,bet nuo to man truputį bus geriau:) Tu nenori kalbėti su manimi,o vertėtų... Nesu žvėris kaip atrodau,po kieta išore slepiasi švelnus padarėlis. Tad prašau...

Toji lauktoji diena ir...nieko. Ne to tikėjausi. Miau. Ryte atrodė viskas idealu,bet vėliau...Nieko ypatingo. Tikėjausi,kad lėksiu kažkur ir pan,o išėjo... Nesakau,labai patiko pabūt parke ir paklausyt gamtos garsų,bet norėjau šėlti kaip niekad. Na bet tai jau nebe svarbu. Viskas grįžo į senas vėžias,tikriausiai kito gimtadienio nelauksiu:)


Visą reikalą kaip visada suknisau aš. Mane kažkas paveikė ir buvau žiauriai bjauri. Todėl prasidėjo piktumai. Bliam,kaip gaila,kad aš ne pochuiste. Dėl to graušiuos visą naktį,gerklėj stovi tas gumulas... Ir nieko negaliu pakeisti. Esu tik žmogus,kuris nori bent vieną dieną pasilinksminti su žmonėmis,kuriuos myli :) O dabar jaučiuosi tragiškai,neskaitant to,kad šiandien mano diena. Tikriausiai jos nenusipelniau...

Buvau žiauri kaip niekada. Gal mane paveikė jos šaltumas? Atsakymą į tai žino tik vienas Dievas :) Kai pagalvoju apie tai,mano veidą papuošia kvaila šypsenėlė. Negaliu pasakyti kodėl,tikriausiai tiesiog ima juokas iš savęs. Tokia dx,kuri susimovė net per savo gimšių! Ir? Pirmyn,sušukite visi tai garsiai choru! Juk esu negeras žmogus,"žiaurastė" ir t.t....

Visgi visiškai priartėjo toji lauktoji diena. Nežinau kodėl taip jos laukiu,gal vis dar esu naivus vaikas? :) Na bet tai nesvarbu,svarbiausia kad tai bus ryt. Niekam nepaslaptis,kad žiauriai mėgstu dėmesį,tad ryt visas dėmesys bus skirtas man. O vaikyti,bus jėga!:D Tik tikiuosi nesulaukt dėmesio iš kliošytės. Jei ji pradės plot,tai aš jai nepavydžiu.

Vat,šiandien teko pabendrauti su labai mielais latviukais. Teko šiek tiek pabūti jiems gidėmis (berniukai kažkodėl tam nepasirašė) ir tai sekėsi nuostabiai. Kaip visada kliošė mums nieko nepasakė,tik nueidama pridūrė,kad pačios susitvarkysim. Taip ir buvo. O jie nors ir visai mažiukai,bet labai fainučiai. Daug bendravom,primokėm keiksmažodžių (tebūnie tai telieka paslaptyje),šiaip padurniavom. Truputi buvo gaila,kai teko jiems atsisveikinant mojuoti. Tai niekis,vieno iš jų turiu skype niką >:) Tik nepagavau kodėl jie prašinėjo mūsų numerių ir skype nikų :D


Pasigailėjau metusi šokius. Žinoma,mečiau dėl svarios priežasties,bet...ech,norėčiau ten grįžti. Tas nelemtas ūgis neleido man šokti. O šokau tikrai gerai. Vien jau ką sako,kad padarydavau virvutę ir beveik špagatą :) O patiko pirmais metais šokti apsirengus visiškai baltai nuo galvos iki kojų,t.y. nuo balto banto ant kuodo iki baltų češkių ir kojinių. Ką jau kalbėti apie permatomus baltus sijonukus ir baltus apatinius. Per Kalėdų koncertą dar ir užsirišdavom sidabrinius blizgučius ant kaklo. Buvo nuostabu. Tuomet šokdavom kaip viena,vienu metu nueidavo kūnu tas baimės šaltis ir užliedavo šiluma. Dar tas paskutinis hip hop'o šokis... Velnias,buvo gera. Lankiau ketveris metus ir viską mečiau dėl...kašės. Na kur gi man daugiau dėtis su tokiu ūgiu?

Nesupratau ką tu tuo norėjai parodyti,įsiveržusi be žynios į mano namus. Taip netikėtai,kaip seniau rusai verždavosi į namus ir veždavo lietuvius į Sibirą. Kai sužinojau,iš pradžių paėmė didžiulė baimė,poto kūną užliejo drąsa ir pasitikėjimas savimi. Įėjus į namus visa tai dingo. Jų vietoje stojo nežinia,smalsumas,įniršis. Džiaugiuosi,kad nepamačiau jų apgailėtinų akių. Tai mane taip paveikė,kad net pradėjau spręst chemiją!

Grįžus į rūbinę po varžybų,paėmiau telefoną ir pastebėjau atėjusią žinutę. Nudžiugau,kad manęs kažkas pasiilgo,bet kai atsidariau ją mano rankos pradėjo drebėti. Nuėjau prie draugės,parodžiau jai ir išsigandusiomis akimis žiūrėjau į ją,laukdama ką ji pasakys. Žinoma,pasiūlė neiti namo.

Dar šiandien neatsigaunu po to 'prikoliuko'. Baikit,žmonės,geriau daugiau tokių nebereikia. Man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Ji net nebandė atsiprašyti manęs,nors ir net nebūčiau atleidus. Bet tebūnie apie tai nebekalbėsiu,nenoriu gadintis savo gyvenimo dėl kažko,kuri labiau myli save nei ką kitą.

Tai vat.šiaip po truputi laikausi,tik nežinau kodėl dabar negerai jaučiuosi. Gal dėl tos žinutės forume? Tai tikriausiai. Nesuprantu kodėl ji lenda prie manęs. Tipo nori pavaidint kieta. Aj...koks man skirtumas,būk kuo nori,manęs tai beveik nekaso. Bet nesupykčiau jei dingtum iš mano gyvenimo.

Saule ir dangum tikiu
Nieko daugiau neturiu.
Brendu per rasotą žolę rytais,
Lekiu per vandenį palaidais plaukais.

Patikiu paprasto pasaulio jėga,
Kuriame vyrauja gėris ir taika.
Naivus tikėjimas vaiko širdyje
Įžiebia ugnelę mano akyse.

Pradedu pažinti kas tikra ir kas ne,
Tikri žodžiai ar melas lūpose.
Gyvenu,kad žinočiau-mirsiu nežinioj,
Mylėti sutverta-dingsiu tylumoj...

"Vovera?!" Tu gal juokauji? Ne nu,nuo kada aš tokia? Sunervino tas kvailys kūgelis. Visą kelią išsidirbinėjo iš visų. Ot asilas >:) Neatleisiu,jis dar pasigailės... Šiaip jei kalbant apie kelionę tai patiko,neskaitant to,kad labai pervargau.

Pradėsiu nuo įsėdino į autiką. Žinoma,mūsų mielieji berniukai,pamatę kaip bėga viena iš mūsų,pradėjo labai gražiai rėkti: "Žek,kiaulė bėga! Tikriausiai miškan". Kaip gerai,kad ji to negirdėjo. Aute vyko lyčių kovos :D t.y. berniukai varė ant mergaičių ir atvirkščiai. Na bet kadangi manęs tai nei kiek nejaudino,tai to labai nesureikšminau.:) Atvažiavus teko paskubėti,nes ta metalinė didžiulė skarbonkė lėtai judėjo. Tai ką,net nepajutau kai bėgiojau salėje.:) Apie varžybas nepasakosiu,nes...Na nepasakosiu ir tiek. Po varžybų turėjom laisvo laiko. Pavaikšiojom po tą žymųjį Akropolį,surijom po ledų porciją ir grįžom į busiką. Nuvažiavom į kitą vietą,kur žaidė berniukai. Nežinau ar daug,ar mažai,bet ten plavinėti turėjom apie 3 valandas.

Nuėjome į nepakartojamą vietą-ant bažnyčios stogo. Ten buvo dieviška. Pasijaučiau lyg paukštis,nutupęs ant bažnyčios stogo. O išties norėčiau skraidyti. Nuskrisčiau ten,kur dar niekad nebuvau... išku,nebūčiau aš,jei neprisidirbčiau:D Tik,deja,to nuotykio nepasakosiu,noriu kuo greičiau tai pamiršti.

Išlipus Panevėžyje visiškai sušalau. Bliam,kaip šalta!:D Teko begte parbėgti namo. Valgyt norėjau kaip vilkas. Dabar jau soti sėdžiu šiltuose namuose ir džiaugiuosi,kad neteks grįžti į kiemą:)


Ar žinai kodėl išties taip sureagavau į tą nesąmonę? Nes jau įgryso kai šiurkščiai elgiesi su manimi. Vadovaujuosi paprastu pasakymu "Elkis su kitais taip,kaip norėtum,kad kiti elgtųsi su tavimi" ir ką gaunu atlygiu? Mėlynę ant alkūnės? Žiauriai miela... Išvis,kas Tau pasidarė? Jei nori nebebendraut-tai rėžk tiesiai į akis! Drąsos juk turi daugiau už mane. Žinoma,dėkoju,kad šiandien palinkėjai sėkmės varžybose,bet tuo viskas nebaigta. Na nepyk...Tikrai nenoriu tavęs prarasti.

Kartais pasižiūriu į tuos laimingus porų veidus ir pati užsimanau vaikino:) Na gerai jau,berniūūko :P Kažkaip trūksta man to švelnumo,vyriško griežtumo ir meilės. Am...ar aš pasakiau meilės? :D Kažkas keisto. Ej,juk tai tik kažkoks jausmas!:D Ne nu,reiks mažiau vartot šokolado.:)

Vėl gi pradėsiu savo kvailas rašliavas. Kaip visada ne viena tema:) Tai vat. Nesuprantu,kodėl jos nori mane padaryti tokia kaip jos? Negi rimtai atrodau tokia idiotė,kuri galėtų ir vėl pasiduoti blogai draugų įtakai? Prieš tai kažkodėl jaučiuosi bejėgė. Visgi stiprybė nėra mano stipriausioji pusė. O gaila...taip norėčiau būti geležinė:) Ir ledinė >:) Bet norai telieka norais.

Drąsa. Tai nėra mano stiprioji pusė. Anaip tol,aš jos beveik neturiu:D Išvis esu kažkokia mulkė,bet tai jau kita tema. Tada daviau Tau savo drąsa. Manau,Tu jos ir taip nemažai turi,bet tuomet Tau jos trūko. Ir nesigailiu,kad daviau. Dabar Tu kietesnė :D Atrodo taip vaikiškai Tau ją daviau,o išties jaučiuosi kaip be jos...Niekaip neiškrenta rugsėjo pirmoji,kai auklėtoja davė išsitraukti savybę,kurią visus mokslo metus turėjom ugdyti. Kaip tyčia ištaukiau labiausiai trūkstamą-drąsa. Ir išugdžiau. Dar ne visiškai,bet...Na stengiuosi:)

Krepšinis. Jetau,iš naujo pamilau tą sporto šaką. Galėčiau žaisti be sustojimo,bet yra toks kvailas dalykas kaip sveikata. Galėčiau būt galingesnė toje srityje. O gal paprasčiausiai ne man kašė? O gal aš ne jai? :D Visgi klausimai lieka klausimais... O aš turiu gyventi toliau.

Antroji Velykų diena,o mes namie... Nesulaukiu skambučio iš "giminaičių". Žinoma,galiu ir pati paskambinti,bet kaip visada prasidės priekaištai kodėl to ankščiau nepadariau ir turėsiu meluoti. Taip,esu dviveidė. Žiūriu į akis ir šypsausi,nors širdyje rėkiu,kad jie egoistai. Nesu tokia gera kaip atrodau. O turėčiau? Jie manim nesirūpina,prisimena tik tada kai ko nors iš jų pusės nepasveikinu su gimtadieniu ar kokia kita švente ar kai reikia fotografuotis,jog foto poto galėtų rodyt visiems draugams ir sakyt: "štai mano anūkė.Aš ją užauginau." Mane tai siutina. Žinoma,nereikia man jų pinigų,bet jau įžulumas... Ir dar nepasitenkinimas kai neapsilankau ar nepaskambinu... Tik kyla klausimas:kodėl visa tai aš turiu daryti? Galima pagalvot,kad jie tai neturi telefonų ar numerių,tik aš viena.

Gailiuosi,kad esu visiška tavo kopija. Kaip mama sako,aš nesąmoningai atkartoju tavo žodžius ir veiksmus. Žiauriai keistai skamba,bet tai gryniausia tiesa. Juk su juo tegyvenau vos kelis metus,o elgiuosi kaip jis... Jis stuobrys. Nenoriu būt kaip jis. O panašėju... Pamenu tą kartą,kai vo nepakėlė rankos prieš mažą mergytę-mane. Jei ne mama būčiau už nieką gavus į kailį. Buvo baisu. Dar pamenu,kai ramiai su mama žaidėme virtuvėje ir jis grįžo girtas,išvartė visus mano žaisliukus ir pradėjo rėkaut. Nubėgau į savo kambaį ir ,pasislėpus po stalu,apsikabinau pliušinį šuniuką ir pravirkau. Jis buvo toks didelis ir baisus,o aš maža mergytė dvejomis kasytėmi. Kitą dieną jo nemačiau. Ir gerai. dabar jis taip pat bando vaidinti didį ir galingą,bet aš jau nebe maža ir baili mergaitė.

Na kas per šventė tos Velykos? Ok,jei tiki ir panašiai tai suprantu,gal ir šventė,bet man... Lyg paprasta diena kai nereikia eiti į mokyklą ar dar kur nors. O juk tai turėtų būti kažkas ypatingo. Na taip,sutinku,kad ne kasdien prisikemšu šokolado tiek kiek lenda,bet... Aj,ką aš čia paistau,geriau einu pamėtysiu į kašę.

Vėl gi kalbėsiu apie savo vidinę būseną. Kažkas keisto. Kaip niekad noriu kažką smarkiai apkabinti ir nepaleisti,apginti nuo pasaulio blogio ir parodyti tikrąjį grožį. Žinoma,visada to noriu,bet šį kartą daug labiau. Sustiprėjo tas noras kaip niekad. Nežinau kodėl. Tikriausiai pasiilgau tos šilumos ir švelnumo. Retkarčiais patinka būt aukštesne,stipresne ir stambesne bei minkštesne už kitus. Tuomet taip miela apkabinti smulkesnį žmogutį ir,nepaleidus,šnabždėti į ausį visokiausius malonius dalykus. aišku,ne visi mane supranta,juk tai keistai atrodo. Todėl nemėgstu viešumos. Tikroji mano pusė yra beviltiška romantikė,tenorinti vakarais skaičiuojant žvaigždeles dainuoti dainas. Kaip gaila,kad nėra tam galimybių. O galėtų būt... Tuomet galėčiau atsipalaiduoti ir numesti tą "kietos moteros" viršelį. Jap,jau darosi sunku vaidinti. Sunku užsiaugint tą šarvą ant minštos prigimties. O visgi mūsų pasaulis žiaurus. Nesupranta gėrio ir grožio-patys susikuria savo idiotiškas taisykles,kurių neįmanoma laikytis. Visgi virstame žvėrimis: meile paverčiame tik gyvulišku instinktu "mylėtis", dėl išgyvenimo ar geresnių gyvenimo sąlygų žudome savus,visgi tas žudymas vis labiau žiaurėja. Nebelieka poilsio-tik beprasmis blaškymąsis. O ką aš...Nieko. Viena nepakeisiu pasaulio. Esu tik maža smulkmelė,kuri turi gera širdį,dėl kurios kankina šis žiaurusis pasaulis. Norėčiau...Net gi labai norėčiau viską pakeisti,vėl tikėti medžiais ir gamta. Tiesa pasakius ir tikiu. Tik tai turi būti maža paslaptėlė,keistuolius šis pasaulis žiauriai baudžia.

Lietus...Kai buvau maža mergytė su dvejomis kasytėmis tikėjau,kad kai lyja lietus-tai verkia dievulis,nes kažkas mirė. Tuomet per lietų tyliai pasislėpdavom kur nors ir prašydavom Dievuliuko,kad jis neliūdėtų ir liautųsi verkęs,nes jis turi būti stiprus,kad apgintų mus nuo tokio pačio likimo. Kai prisimenu tai,mano širdis ir veidas pradeda šypsotis.:) Tuomet rimtai tuo tikėjome. Žinoma,dabar tai juokinga kai žinau tikrąją lietaus susidarymo priežastį,bet tuomet...Na taip,viskas buvo kitaip. Pasiilgstu to. To nerūpestingumo ir aklo pasitikėjimo suaugusiais. Deja,nebeskirsiu Tau savo žodžių-užtenka! Aš stipri ir nebijau tavęs.

Turiu tik vieną baimę(neskaitant aukščio ir adatų baimių),bet,deja,jos garsiai neįvardinsiu. Manau ją turi visi. Visi tikri žmonės-ne šiuolaikiniai robotai,neturintys jausmų. Kaip gaila,kad mūsų gretos vis retėja. Tai visgi kalbėjau apie baimę. O ji žiauri. Ne,mirti nebijau. Nesakau,kad noriu mirti,tačiau jau susitaikiau su mintimi,kad nėra nieko amžino šiame pasaulyje. O gaila...

Labai norėčiau mokėti valdyti laiką. Tuomet grįžčiau į tas dienas,kai dar gyvenau su tėčiu. Norėčiau patirti ką reiškia gyventi su juo. Kažkada patyriau,bet nebepamenu. Buvau per maža ir nesupratau kas dedasi. Todėl ateityje stengsiuosi sukurti kuo geresnę šeimą savo vaikams. Na žinau,pirma reikia iki to dagyventi,bet,prižadu,stengsiuos kaip išgalėdama.

Manau pakaks šiam kartui mano nesąmonių. Paprasčiausiai nebegaliu būti kažkuo-noriu pakelti spartus i lėkti. Lėkti kažkur ir su kažkuo...

Ir vėl beveik niekuo neypatinga diena. Tiksliau šiuo tuo skiriasi- neturiu žynių iš savo Aukselio. Žiauriai keista,kad dabar,kai rašau čia,mes nesusirašinėjam. Nepatinka man naujovės. Deja,turiu laukti...Laukti kažko,kas lieps man pirmai visą tai pradėti. O laukimas ir nežinia žudo. Tebūnie. Visgi reikia ir man pasikankinti,gi tiek negero esu pridarius,tai reikia ir man pakentėt :) Esu blogas žmogus >:) Nenuostabu,kad neturiu draugų. Tikiuosi ateity nebebūt tokia,reikia šiek tiek pasitaisyti į gerąją pusę.

Buvau pas tėtį. Tikėjausi pamatyti savo mažąją sesutę,bet,deja,jos nebuvo. O gaila. Labai jos pasiilgau. Na bet ne apie tai norėjau pasakyti. Tėtis mane veikia nerviškai kai manyje randa vienus minusus ir dėl visko kabinėjasi. Tai jam nepatinka mano ilgi nagai,tai auskarai nesiderina,tai nemoku žaist kašės. Dar prikaišioja,akd neturiu vaikino. Nesuprantu,koks jam skirtumas ar turiu draugą,ar ne? Vistiek jam nesakyčiau tiesos apie jį. Jis gi manęs net nerengia. Tai koks jam skirtumas mano asmeniniai reikalai? :D Net juokas paėmė. Šiandien truputį padėjau tau tvarkytis,visgi man nesunku. Po vakarykštės dienos buvai geras. Ir gerai. Atleisk,bet niekad nebūsi man artimas. Žinau,esu tavo kopija,bet manęs tai nejaudina. Dėkoju tik už seserį.

Jaučiuosi klaikiai. Nežinau kodėl,nuoširdžiai sakau. Per didelius principus išsiūgdžiau,reikia ramintis. Visgi tas pasikeitimas turi ir minusų. Iš pradžių maniau,kad viskas tik į gerą,bet...juk visi klystame. Tiesiog klysti žmogiška.

Tai ką tik supratau,susitikusi su senomis "best'utėmis". Kokia buvau kvaila,kad su jomis leisdavau savo laiką. Sutinku,tuomet buvo linksma ir faina visas dienas tryntis prie laiptinės ir gliaudant saulėgrąžas apkalbinėti žmones. Pamenu kai priekaištaudavot dėl mano stiliaus. Aišku,dar ir tebepriekaištaujat,bet tai man neberūpi. Neįsivaizduoju kaip galėjau būti tokia kaip jos. Negaliu. Kokios jos draugės,jei viena ant kitos varo? Nesuprantu.

Nemalonu ir dėl tų nesąmonių su Aukseliu. Ej,aš tikrai nenoriu pyktis ar panašiai. Jei nenori-nesakyk,tuomet aš patylėsiu:) Va,netgi sugebėjau nusišypsoti. Patikėk,man tikrai nelengva ir nenoriu tavęs prarasti. Esu tik paprastas žmogus,kuris nori išsiskirti iš visos pilkos masės. Na ir ką man padaryt,jei jau tokia esu? Tokia dėmelio trokštanti nevykėlė,melagė ir ku*va :) Ne,nebijau tų žodžių-jais jau ne kartą buvau išvadinta. Nesakau,kad tu tokia mane laikai. Kalbu bendrai.

Negera ir dėl ateities. Vėl nemalonumai su ja. Atrodo mus skiria 100 km atstumas,o tu vistiek sugebi neigiamai mane paveikti. Užmuši savo visiškai nekoordinaliais veiksmais. Jie kvaili. Sorry,bet net aš taip nesugalvočiau :D juokas ima belenkaip. Na lyg tu suaugusi moteris,o elgiesi kaip antrokė. Jooo... Gal kada suaugsi. Na nelinkiu tau nieko blogo,bet manau,kažkas nutiks negero tau. Visgi bumerangas grįžta atgal.

Žiauriausias bus rytojus ir jo laukimas. Keista,tai niekuo neįpatinga diena,bet iš dalies... Na skambinau tėčiui ir jis sakė man ryt paskambins. Tuo metu jis buvo "lengvai" įkalęs. Įdomu,ar ryt prisiminsi kad išvis tau skambinau :) Dar bijau ir nelaukiu to kasdieninio teismo kašės aikštelėje. Žinau,tai jau kenčiu trejus metus,bet kažkodėl dabar tai sunkiausia. Visgi nebežinau kas esu: toji gera mergaitė ar visiška beprotė?

Prieš kelis mėnesius Tau skiriau žinutę čia. Žinoma,nesigailiu,Tu to verta. Ne,nekalbėsiu apie ta žinutę ar rašliavą,kaip tada pavadinau,noriu išsakyti tai,ko dar nepasakiau. Priekaištauju. Tai aišku. Kas man daugiau belieka? Mes visiškai skirtingos,bet kartu ir panašios. Aš atvira-Tu viską slepi,Tu girdi muziką galvoje-aš ją girdžiu krepšinio aikštelėje. Na taip,gali sakyti,kad tai tik dabartinė mano nesąmonė,bet,deja,ją girdžiu. Su kiekvienu kamuolio mušimu į žemę dar labiau pamilstu tą sportą. Apie tai nieko nesakiau,juk kašė ne visiems įdomu. Žinoma,nesistengiau išgirsti Tavosios muzikos,nesu gabi svajonėms ir vaizduotei. Net nesu turėjusi įsivaizduojamo draugo,o nori,kad girdėčiau dievišką muziką,kuri skirta ne kiekvieno,ir ypač ne mano, ausims.

Na kas gi verčia Tave aiškintis? Jei nenori-nereikia. Koks man skirtumas. Ok,daugiau neklausiu. Net neskaitysiu ką rašai. Tebunie tai būna Tavo paslaptis. Privatumas.

Ir nesakiau,kad Tu mane vadini ar laikai melage. Paprasčiausiai griebiuosi Tavo politikos-tai ką visi daro. O kodėl gi ne? Žinau,Tu ne visi. Bet...Ai,velniop tą temą,nėra noro daryti išvedžiojimų.

Sakai,kad nesuprantu. Ok,tavo tiesa. Kaip galiu suprasti,jei Tu man nieko nesakai? Yah...what ever. Dėkui,kad pasakei tai,ko TIKRAI nežinojau. Tarp kitko koks skirtumas,gi liepei man nusispjaut ant Tavęs.

Nežinau kodėl tavim tikiu...
Gal todėl,kad pati tokia esu?
Nepažįstu aš tavęs gerai,
Patikėk,dėl to gailiuos labai.

Tavo žodžių nesuprantu,
Kai sakai: "Aš tau nerūpiu".
Pati žinai,kad tai nėra tiesa,
Tad liaukis būt tokia šalta.

Neverčiu tavęs tikėti manimi.
Anaip tol,juk esi nepatikli.
Tai tavo reikalas,žinau.
Kodėl gi to ankščiau nesupratau?




Kas man darosi? Visiškai nebemoku rašyti. Tiesą pasakius-visiškai lioviausi rašiusi. Ir gerai. Nereikia to šlamšto,jo pasaulyje ir taip nebesveikai daug. Jo,tai tik nesėkmingas bandymas padaryti kažką gražaus. Ir dar geriau. Kaip trenerė sako: "jei nemesim į krepšinį-tai ir neįmesim taškų. Nesvarbu,kad ne viską pataikom". Žinoma,tai labiau pritaikyta krepšiniui,bet ir šiuo atveju tinka. Jei atvirai-nebežinau ką rašyti čia... Kažkaip galva pilna visokiausių minčių,o rašyti negaliu. Tikriausiai esu per daug pavargus. Visgi atostogos,o aš rūpinuosi dėl rytojaus treniruotės ar šeimyninių rūpesčių. Kvaila. Jaučiuosi daug labiau pavargus nei eidama į mokykla. Visgi rutina,prie kurios jau pripratau,padeda užmiršti kai kuriuos vargus. Ne tokia ji jau bloga :).

Iškilo man vienas įdomus klausimas: kodėl ankščiau ginčydavausi iki pamėlynavimo kol nepasiekdavau savo,o dabar tiesiog nusileidžiu? Keista. Tiksliau tai nebūdinga man. Nemaniau,kad mokykla gali taip įtakoti žmogų. Mhm... čiuju labiausiai prie to prisidėjo kliošė.:D Ji tiesiog nuostabi auklėtoja-netigi bijo savo auklėtinių ir pati susidaro nuomonę apie klasės elitą :D. Žinau,jau visiškai krypstu nuo temos,tad geriau baigsiu sapaliot ir lėksiu toliau kimšti saldainių >:)

Ši diena legendinė. Nesuprantu,kodėl ji taip elgiasi. Nenoriu to. Nu bl*t nu. Per tokias nesąmones kenčia kiti žmonės. Ne,nevardinsiu kas tokie,manau tai labai ilgai truktų,visgi sąrašas būtų gan ilgas. Tačiau faktas-tokių žmonių nemažai. Tikriausiai niekas nesupras to mano noro nieko nenuskriausti,neskaudinti ir t.t. Ne naujiena likti nesuprastai,visgi pastaruosius aštuonis metus manęs niekas nesuprato :) Bet ne tame esmė. Noriu pasakyti,kad to nereikia. Per tave jaučiuosi dėl to kalta. Kalta dėl tavo veiksmų. Bl*t,tai gal man dingt iš čia,kad tai nesikartotų? Jau pradeda nervint. Negi rimtai taip trokšti manęs? Išvis,kas visiems darosi? Žinau,uždavinėju per daug klausimų,visas gyvenimas man kaip vienas didelis klausimas. Dėl tų klausimų jaučiuosi kaip prieš gerus 10 metų,kai visko klausinėdavau. Vos tik pamatydavau tai,kas man neaišku-paklausdavau artimiausio suaugusiojo to priežasties. Po kiek metų klausinėjimo pati sau paaiškindavau įvairių veiksmų priežastis. Kad ir kaip nebesveikai būtų keista,to taip nepaaiškinčiau kaip tada. Net mylimiausioji teta,grįžusi iš JAV po 10 metų prisiminė,kad buvau kodėlčiukas :D Miela.

Tai vat,norėčiau grįžti prie tos nelemtos temos. Fuck,negerai jaučiuosi. Ne vien dėl to,dar dėl senų prisiminimų,kurie užplūdo mano kvailą galvą. Ne,apie tai (kad ir kaip būtų gaila) nepasakosiu,būtų kvaila. DAugiau nebenoriu tokių nesąmonių,tebunie pasaulis būna gražesnis. Pradėkime nuo savęs.

Mano kelias amžina kova,
Kiekviena diena tai įveikta nauja riba.
Net ir tvanas neprivers sustot,
Už svajonę verta pakovot.
Uo uo uo uo uo!

Pirmyn, pirmyn, pirmyn!
Vėl ir vėl pirmyn!
Paimki viską ką gali,
Savo svajonių kely!..

Pirmyn, pirmyn, pirmyn!
Vėl ir vėl pirmyn!
Ir ką gali tą padaryk ,
Ne pro sukąstus dantis!..

Skausmas, džiaugsmas
Tampa nesvarbu.
Rankų nenuleisk nors mirtinai! Sunku!
Tikslo siekti nieks nesutrugdys.
Jei negelbės žodžiai: Nugalės, širdis!

Na nesu gera rašytoja,nemoku pradėti teksto.:) Pradėsiu kaip visada- nevykėliškai. Tai vat, nežinau kodėl,bet ta daina iš dalies man tinka :) Noriu būti kovotoja prieš nusistovėjusias nuostatas ar šiaip prieš visą pasaulio blogį. Jei man lemta įsikūnyti į angelą ir jo vardu rašyti,tai kodėl gi negaliu naikinti blogio šiame kvailame pasaulyje? Žinau,bus sunku. Na gerai,geriau sėdėsiu savo vietoje. Tebunie tai kol kas lieka neįgyvendinama svajone. Kaip kažkada man draugė pasakė: "svajonė graži tol,kol ji tik svajonė". Kadangi jau prabilau apie svajones,tai atvirai pasakysiu-vėl pradėjau svajoti. Vienu metu buvau patikėjusi tuo,kad nebemoku svajoti,bet tai grįžo. Žinoma,tik smulkūs norai reiškiasi mano mažoje galvelėje ir širdelėje. O dar visai neseniai maniau,kad man reikia dingti iš čia ir klydau...Noriu kuo greičiau skleisti sparnus ir skristi iš čia-to niūraus ir neįdomaus miesto. Noriu lėkti toli,ten,kur man gera. Tik,bėda ta,kad nenoriu susitikti jos.

O ji kvailė. Niekad nemaniau,kad taip pasakysiu,bet nebenoriu jos matyti. Darosi šlykštu,kai pagalvoju,kad kažkada jai lanksčiausi už kelis centus. Žinoma,lengva apgauti nekaltą vaiką,kuris nežino tikro šokolado skonio. Bet...tebunie nebeprisiminsiu to,per daug sunku.

Na ką,vakarykštė diena man patiko. Priminė tas dienas,kai žaisdavom 'fūlę' su bernais. Tik nervino tie nekviesti žiūrovai,kaskart praeinantys pro stadioną. Kaip ir senais laikais grįžau namo labai purvina ir vėlai. Mama nieko nesakė,tikriausiai pati buvo pasiilgusi to :) Vat vat,reiks dažniau naudotis ta man duota laisve.

Kadangi manęs neįleidžia į bažnyčią ir šiaip nesu iš tų labai jau tikinčiųjų,tai,kaip ir eilinį kartą,viską išsakysiu čia. Visgi daugiau manęs niekas neklauso :) bet kokiu atveju ne viską galiu sakyti žmonėms. Juk nebūtina visiems žinoti kokia aš beprotė :D

Tai vat,vakar kaimynėlis pasiūlė pasikviesti JĮ į draugiją,tačiau kategoriškai atsisakiau. To visiškai nesigailiu. Nenoriu jo matyti. Tiksliau nežinau ką jam pasakyčiau tokiu atveju,manau jis man neišdrįstų pažiūrėti į akis. Nenuostabu,jis juk bailys,bėga nuo atsakomybės :) Fuck,gi sakiau,kad apie JĮ neberašysiu :D Na ir gerai,baigiu tą temą :P

Neseniai grįžau iš Berčiūnų. Atrodo,grįžau tik daugiausiai prieš pusvalandį,o jau taip noriu ten atgal. Kažkaip keistai paveikė mane tie gyvenimo lūžiai. Niekuomet nenorėdavau į gamtą,o dabar... Jei jau labai reikėtų,galėčiau nueiti pėščiomis.:) Net mama tuo nusistebėjo :D Kažkas žiauriai keisto. Dabar man reikia ne tik gamtos,bet ir gerų draugų draugijos. Kažkaip liūdnai jaučiuosi. Vieniša. Noriu pabėgti iš namų toli toli su draugėmis. Žinoma su nakvyne. Na geriau apie tai kol kas nebekalbėsiu,nes visiškai nuliūsiu :)

Po truputį pradėjau svajoti. Svajoti apie ateitį. Gal ir juoko formoje,bet to noriu :) Tiesa pasakius dabar labiausiai norėčiau kartu su Aukseliu kažkur toli nuo namų gulėti pievoje po žvaigždėtu dangumi ir kalbėti apie viską. Manau,tau tai tikrai patiktų :) Ir mes tai įgyvendinsim >:) Bet kokia kaina.

Verta susimąstyti kas man darosi. Koordinaliai keičiuosi,keičiasi mano gyvenimas ir jo pobūdis. Nebenoriu matyt kai kurių žmonių. Nenoriu daryti dalykų,kurios ankščiau mėgau. Visa tą,kaip ir minėjau,primena toji metalinė saulytė,prikabinta prie mano kaklo :) O aš...prieš visus tuos prisiminimus esu bejėgė. Jaučiuosi kaip tas šunelis nuotraukoje :) Bijau visų,todėl,kad esu per maža ir silpna kovoti.

Saulius Mykolaitis-Matrica

Užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
Okupavo naktis, išbučiavo medžius.
Tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
Užsikimšus mintis, savo mintis,
Tai ką šaukia širdis.

Juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
Baltą nemigo naktį tyla užgesink.
Laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
Tolsta uostas giliai, uostas giliai,
Paskandinus viltis

Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj, stygos danguj
Mūza delne

Užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys -
Šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
Ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
Septyniolika jų, mano saulės dėmių.

Pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
Kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
Užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
Kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“

Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj stygos danguj
Mūza delne

Kažkodėl skambant šiai dainai,sukyla daug prisiminimų. Keista. Tą dainą pirmą kartą išgirdau vos prieš kelias savaites,o primena daug... Dabar jos beklausant sukyla tokia savijauta lyg gyvenčiau paskutinę dieną. Na prašau,tik dėl to neteiskite manęs :) Delne spaudžiu ant kaklo pakabintą saulutę,kurią kažkada man padovanojo draugė,sakydama: "Tu esi mūsų Saulė. Prisimink tai visam...". Ilgai jos nenešiojau. Bijojau pamesti. Dabar,kai praradau tą draugę,toji saulutė man primena ją,kas iš tiesų esu ir suteikia stiprybės. Tai ir ganėtinai keista. Juk paprastas metalinis pakabukas gali turėti tokią didžiulią galią. Gal visgi reikia mesti tą pakabutį į jūros vidury ir pamiršti visą tai? O gal kaip tik,kai visi keičiasi prisiminti savo praeitį?

Kažkada labai seniai su mama kalbėjome apie muziką. Ji sakė,kad kai suaugsiu,pradėsiu vertinti senas dainas. Taip ir yra. Aklai nebeklausau popusiariausių dainų,mieliau palepinu savo ausis senomis,prasmingomis dainomis. Jos man daug ką primena. Atrodo,neturiu nieko bendro su muzika,bet visgi skiriu kas gražu,o kas beprasmiška.:) Tai vat. Kaip ir minėjau,muzika gali priversti pasijausti net begyvenant paskutinę savo dieną. Ir gerai. Po tokių gyvenimo išdaigų,tokios dainos padeda tvirtai atsistoti ant žemės ir gyventi toliau...