Nesupratau ką tu tuo norėjai parodyti,įsiveržusi be žynios į mano namus. Taip netikėtai,kaip seniau rusai verždavosi į namus ir veždavo lietuvius į Sibirą. Kai sužinojau,iš pradžių paėmė didžiulė baimė,poto kūną užliejo drąsa ir pasitikėjimas savimi. Įėjus į namus visa tai dingo. Jų vietoje stojo nežinia,smalsumas,įniršis. Džiaugiuosi,kad nepamačiau jų apgailėtinų akių. Tai mane taip paveikė,kad net pradėjau spręst chemiją!

Grįžus į rūbinę po varžybų,paėmiau telefoną ir pastebėjau atėjusią žinutę. Nudžiugau,kad manęs kažkas pasiilgo,bet kai atsidariau ją mano rankos pradėjo drebėti. Nuėjau prie draugės,parodžiau jai ir išsigandusiomis akimis žiūrėjau į ją,laukdama ką ji pasakys. Žinoma,pasiūlė neiti namo.

Dar šiandien neatsigaunu po to 'prikoliuko'. Baikit,žmonės,geriau daugiau tokių nebereikia. Man širdis vos neiššoko iš krūtinės. Ji net nebandė atsiprašyti manęs,nors ir net nebūčiau atleidus. Bet tebūnie apie tai nebekalbėsiu,nenoriu gadintis savo gyvenimo dėl kažko,kuri labiau myli save nei ką kitą.

Tai vat.šiaip po truputi laikausi,tik nežinau kodėl dabar negerai jaučiuosi. Gal dėl tos žinutės forume? Tai tikriausiai. Nesuprantu kodėl ji lenda prie manęs. Tipo nori pavaidint kieta. Aj...koks man skirtumas,būk kuo nori,manęs tai beveik nekaso. Bet nesupykčiau jei dingtum iš mano gyvenimo.