Nežinau kas man darosi. Pradėjau bėgt iš pamokų,nesimokyt ir nepaisyt suaugusiųjų. Nebeeinu į treniruotes. Dah...Būkit žmonės,atveskit mane į doros kelią,iš kurio nuklydau:) Na taip,iš tiesų tokia ir turiu būti-bloga mergaitė,bet nelabai pavyksta. Gal reikia grįžti prie senų dalykų? Ar bent jau pradėti daryti tai,ko nori mano ex draugės? Tuomet turėčiau pamiršti savo ateities planus apie teisininkės karjerą ir gerą vyrą pašonėje. Žinoma,rasčiau kokį chuliganą ir turėčiau pulką vaikų,bet...nenoriu to. Noriu gražaus gyvenimo.

Mano kambarį užliejo muzikos garsai,tik,gaila,liūdnos. Tai man padeda rašyti ir susimąstyti. Mąstyti apie viską,netgi blogiausia. Tai nėra gerai,grįžta senos mintys apie....na visi žinot apie ką. Man tai nepatinka,bet tik tokiu būdu galiu išsilieti. Nors ne,reikia daugiau neberašyti ir visa laikyti savyje. Gi negalėsiu visą laiką rašyt... Ypač vasarą.

Šiandien mane labai nudžiugino sesiaus grįžimas ir netikėtos žiauriai mielos dovanėlės.:) Tikrai nesitikėjau. Nudžiugo mano širdelė kaip niekad.:) Mėgstu mažas dovanėles,bet labiau mėgstu jas dovanoti. Na kodėl gi nenudžiuginus ko nors maža miela smulkmenėle? :) Tai priverčia nusišypsoti,o tikrų šypsenų mūsų visuomenėje tikrai trūksta. Gaila.

Grojant tai dainai prisiminiau jauno vaikino mirtį. Na taip,nebendravau su juo. Mus siejo tik mokykla. Bendri koridoriai,kuriais jis niekad nebevaikščios. Ka sužinojau-nepatikėjau. Maniau,kažkas labai šlykščiai juokauja,bet kitą dieną nesutikusi jo mokykloje supratau,kad tai rimta. Tada susimąsčiau,kokia gyvybės kaina. Šiaip ji neįkainuojama,bet šiuo atveju kainavo vieną malonumų vakarą su draugais. Neįsivaizduoju ką būčiau dariusi tų draugų vietoje... Tikriausiai nusišaučiau.