Vėl gi kalbėsiu apie savo vidinę būseną. Kažkas keisto. Kaip niekad noriu kažką smarkiai apkabinti ir nepaleisti,apginti nuo pasaulio blogio ir parodyti tikrąjį grožį. Žinoma,visada to noriu,bet šį kartą daug labiau. Sustiprėjo tas noras kaip niekad. Nežinau kodėl. Tikriausiai pasiilgau tos šilumos ir švelnumo. Retkarčiais patinka būt aukštesne,stipresne ir stambesne bei minkštesne už kitus. Tuomet taip miela apkabinti smulkesnį žmogutį ir,nepaleidus,šnabždėti į ausį visokiausius malonius dalykus. aišku,ne visi mane supranta,juk tai keistai atrodo. Todėl nemėgstu viešumos. Tikroji mano pusė yra beviltiška romantikė,tenorinti vakarais skaičiuojant žvaigždeles dainuoti dainas. Kaip gaila,kad nėra tam galimybių. O galėtų būt... Tuomet galėčiau atsipalaiduoti ir numesti tą "kietos moteros" viršelį. Jap,jau darosi sunku vaidinti. Sunku užsiaugint tą šarvą ant minštos prigimties. O visgi mūsų pasaulis žiaurus. Nesupranta gėrio ir grožio-patys susikuria savo idiotiškas taisykles,kurių neįmanoma laikytis. Visgi virstame žvėrimis: meile paverčiame tik gyvulišku instinktu "mylėtis", dėl išgyvenimo ar geresnių gyvenimo sąlygų žudome savus,visgi tas žudymas vis labiau žiaurėja. Nebelieka poilsio-tik beprasmis blaškymąsis. O ką aš...Nieko. Viena nepakeisiu pasaulio. Esu tik maža smulkmelė,kuri turi gera širdį,dėl kurios kankina šis žiaurusis pasaulis. Norėčiau...Net gi labai norėčiau viską pakeisti,vėl tikėti medžiais ir gamta. Tiesa pasakius ir tikiu. Tik tai turi būti maža paslaptėlė,keistuolius šis pasaulis žiauriai baudžia.

Lietus...Kai buvau maža mergytė su dvejomis kasytėmis tikėjau,kad kai lyja lietus-tai verkia dievulis,nes kažkas mirė. Tuomet per lietų tyliai pasislėpdavom kur nors ir prašydavom Dievuliuko,kad jis neliūdėtų ir liautųsi verkęs,nes jis turi būti stiprus,kad apgintų mus nuo tokio pačio likimo. Kai prisimenu tai,mano širdis ir veidas pradeda šypsotis.:) Tuomet rimtai tuo tikėjome. Žinoma,dabar tai juokinga kai žinau tikrąją lietaus susidarymo priežastį,bet tuomet...Na taip,viskas buvo kitaip. Pasiilgstu to. To nerūpestingumo ir aklo pasitikėjimo suaugusiais. Deja,nebeskirsiu Tau savo žodžių-užtenka! Aš stipri ir nebijau tavęs.

Turiu tik vieną baimę(neskaitant aukščio ir adatų baimių),bet,deja,jos garsiai neįvardinsiu. Manau ją turi visi. Visi tikri žmonės-ne šiuolaikiniai robotai,neturintys jausmų. Kaip gaila,kad mūsų gretos vis retėja. Tai visgi kalbėjau apie baimę. O ji žiauri. Ne,mirti nebijau. Nesakau,kad noriu mirti,tačiau jau susitaikiau su mintimi,kad nėra nieko amžino šiame pasaulyje. O gaila...

Labai norėčiau mokėti valdyti laiką. Tuomet grįžčiau į tas dienas,kai dar gyvenau su tėčiu. Norėčiau patirti ką reiškia gyventi su juo. Kažkada patyriau,bet nebepamenu. Buvau per maža ir nesupratau kas dedasi. Todėl ateityje stengsiuosi sukurti kuo geresnę šeimą savo vaikams. Na žinau,pirma reikia iki to dagyventi,bet,prižadu,stengsiuos kaip išgalėdama.

Manau pakaks šiam kartui mano nesąmonių. Paprasčiausiai nebegaliu būti kažkuo-noriu pakelti spartus i lėkti. Lėkti kažkur ir su kažkuo...