Nežinau kodėl tavim tikiu...
Gal todėl,kad pati tokia esu?
Nepažįstu aš tavęs gerai,
Patikėk,dėl to gailiuos labai.

Tavo žodžių nesuprantu,
Kai sakai: "Aš tau nerūpiu".
Pati žinai,kad tai nėra tiesa,
Tad liaukis būt tokia šalta.

Neverčiu tavęs tikėti manimi.
Anaip tol,juk esi nepatikli.
Tai tavo reikalas,žinau.
Kodėl gi to ankščiau nesupratau?




Kas man darosi? Visiškai nebemoku rašyti. Tiesą pasakius-visiškai lioviausi rašiusi. Ir gerai. Nereikia to šlamšto,jo pasaulyje ir taip nebesveikai daug. Jo,tai tik nesėkmingas bandymas padaryti kažką gražaus. Ir dar geriau. Kaip trenerė sako: "jei nemesim į krepšinį-tai ir neįmesim taškų. Nesvarbu,kad ne viską pataikom". Žinoma,tai labiau pritaikyta krepšiniui,bet ir šiuo atveju tinka. Jei atvirai-nebežinau ką rašyti čia... Kažkaip galva pilna visokiausių minčių,o rašyti negaliu. Tikriausiai esu per daug pavargus. Visgi atostogos,o aš rūpinuosi dėl rytojaus treniruotės ar šeimyninių rūpesčių. Kvaila. Jaučiuosi daug labiau pavargus nei eidama į mokykla. Visgi rutina,prie kurios jau pripratau,padeda užmiršti kai kuriuos vargus. Ne tokia ji jau bloga :).

Iškilo man vienas įdomus klausimas: kodėl ankščiau ginčydavausi iki pamėlynavimo kol nepasiekdavau savo,o dabar tiesiog nusileidžiu? Keista. Tiksliau tai nebūdinga man. Nemaniau,kad mokykla gali taip įtakoti žmogų. Mhm... čiuju labiausiai prie to prisidėjo kliošė.:D Ji tiesiog nuostabi auklėtoja-netigi bijo savo auklėtinių ir pati susidaro nuomonę apie klasės elitą :D. Žinau,jau visiškai krypstu nuo temos,tad geriau baigsiu sapaliot ir lėksiu toliau kimšti saldainių >:)