Mano kelias amžina kova,
Kiekviena diena tai įveikta nauja riba.
Net ir tvanas neprivers sustot,
Už svajonę verta pakovot.
Uo uo uo uo uo!

Pirmyn, pirmyn, pirmyn!
Vėl ir vėl pirmyn!
Paimki viską ką gali,
Savo svajonių kely!..

Pirmyn, pirmyn, pirmyn!
Vėl ir vėl pirmyn!
Ir ką gali tą padaryk ,
Ne pro sukąstus dantis!..

Skausmas, džiaugsmas
Tampa nesvarbu.
Rankų nenuleisk nors mirtinai! Sunku!
Tikslo siekti nieks nesutrugdys.
Jei negelbės žodžiai: Nugalės, širdis!

Na nesu gera rašytoja,nemoku pradėti teksto.:) Pradėsiu kaip visada- nevykėliškai. Tai vat, nežinau kodėl,bet ta daina iš dalies man tinka :) Noriu būti kovotoja prieš nusistovėjusias nuostatas ar šiaip prieš visą pasaulio blogį. Jei man lemta įsikūnyti į angelą ir jo vardu rašyti,tai kodėl gi negaliu naikinti blogio šiame kvailame pasaulyje? Žinau,bus sunku. Na gerai,geriau sėdėsiu savo vietoje. Tebunie tai kol kas lieka neįgyvendinama svajone. Kaip kažkada man draugė pasakė: "svajonė graži tol,kol ji tik svajonė". Kadangi jau prabilau apie svajones,tai atvirai pasakysiu-vėl pradėjau svajoti. Vienu metu buvau patikėjusi tuo,kad nebemoku svajoti,bet tai grįžo. Žinoma,tik smulkūs norai reiškiasi mano mažoje galvelėje ir širdelėje. O dar visai neseniai maniau,kad man reikia dingti iš čia ir klydau...Noriu kuo greičiau skleisti sparnus ir skristi iš čia-to niūraus ir neįdomaus miesto. Noriu lėkti toli,ten,kur man gera. Tik,bėda ta,kad nenoriu susitikti jos.

O ji kvailė. Niekad nemaniau,kad taip pasakysiu,bet nebenoriu jos matyti. Darosi šlykštu,kai pagalvoju,kad kažkada jai lanksčiausi už kelis centus. Žinoma,lengva apgauti nekaltą vaiką,kuris nežino tikro šokolado skonio. Bet...tebunie nebeprisiminsiu to,per daug sunku.

Na ką,vakarykštė diena man patiko. Priminė tas dienas,kai žaisdavom 'fūlę' su bernais. Tik nervino tie nekviesti žiūrovai,kaskart praeinantys pro stadioną. Kaip ir senais laikais grįžau namo labai purvina ir vėlai. Mama nieko nesakė,tikriausiai pati buvo pasiilgusi to :) Vat vat,reiks dažniau naudotis ta man duota laisve.