Kadangi manęs neįleidžia į bažnyčią ir šiaip nesu iš tų labai jau tikinčiųjų,tai,kaip ir eilinį kartą,viską išsakysiu čia. Visgi daugiau manęs niekas neklauso :) bet kokiu atveju ne viską galiu sakyti žmonėms. Juk nebūtina visiems žinoti kokia aš beprotė :D

Tai vat,vakar kaimynėlis pasiūlė pasikviesti JĮ į draugiją,tačiau kategoriškai atsisakiau. To visiškai nesigailiu. Nenoriu jo matyti. Tiksliau nežinau ką jam pasakyčiau tokiu atveju,manau jis man neišdrįstų pažiūrėti į akis. Nenuostabu,jis juk bailys,bėga nuo atsakomybės :) Fuck,gi sakiau,kad apie JĮ neberašysiu :D Na ir gerai,baigiu tą temą :P

Neseniai grįžau iš Berčiūnų. Atrodo,grįžau tik daugiausiai prieš pusvalandį,o jau taip noriu ten atgal. Kažkaip keistai paveikė mane tie gyvenimo lūžiai. Niekuomet nenorėdavau į gamtą,o dabar... Jei jau labai reikėtų,galėčiau nueiti pėščiomis.:) Net mama tuo nusistebėjo :D Kažkas žiauriai keisto. Dabar man reikia ne tik gamtos,bet ir gerų draugų draugijos. Kažkaip liūdnai jaučiuosi. Vieniša. Noriu pabėgti iš namų toli toli su draugėmis. Žinoma su nakvyne. Na geriau apie tai kol kas nebekalbėsiu,nes visiškai nuliūsiu :)

Po truputį pradėjau svajoti. Svajoti apie ateitį. Gal ir juoko formoje,bet to noriu :) Tiesa pasakius dabar labiausiai norėčiau kartu su Aukseliu kažkur toli nuo namų gulėti pievoje po žvaigždėtu dangumi ir kalbėti apie viską. Manau,tau tai tikrai patiktų :) Ir mes tai įgyvendinsim >:) Bet kokia kaina.

Verta susimąstyti kas man darosi. Koordinaliai keičiuosi,keičiasi mano gyvenimas ir jo pobūdis. Nebenoriu matyt kai kurių žmonių. Nenoriu daryti dalykų,kurios ankščiau mėgau. Visa tą,kaip ir minėjau,primena toji metalinė saulytė,prikabinta prie mano kaklo :) O aš...prieš visus tuos prisiminimus esu bejėgė. Jaučiuosi kaip tas šunelis nuotraukoje :) Bijau visų,todėl,kad esu per maža ir silpna kovoti.