Prieš kelis mėnesius Tau skiriau žinutę čia. Žinoma,nesigailiu,Tu to verta. Ne,nekalbėsiu apie ta žinutę ar rašliavą,kaip tada pavadinau,noriu išsakyti tai,ko dar nepasakiau. Priekaištauju. Tai aišku. Kas man daugiau belieka? Mes visiškai skirtingos,bet kartu ir panašios. Aš atvira-Tu viską slepi,Tu girdi muziką galvoje-aš ją girdžiu krepšinio aikštelėje. Na taip,gali sakyti,kad tai tik dabartinė mano nesąmonė,bet,deja,ją girdžiu. Su kiekvienu kamuolio mušimu į žemę dar labiau pamilstu tą sportą. Apie tai nieko nesakiau,juk kašė ne visiems įdomu. Žinoma,nesistengiau išgirsti Tavosios muzikos,nesu gabi svajonėms ir vaizduotei. Net nesu turėjusi įsivaizduojamo draugo,o nori,kad girdėčiau dievišką muziką,kuri skirta ne kiekvieno,ir ypač ne mano, ausims.

Na kas gi verčia Tave aiškintis? Jei nenori-nereikia. Koks man skirtumas. Ok,daugiau neklausiu. Net neskaitysiu ką rašai. Tebunie tai būna Tavo paslaptis. Privatumas.

Ir nesakiau,kad Tu mane vadini ar laikai melage. Paprasčiausiai griebiuosi Tavo politikos-tai ką visi daro. O kodėl gi ne? Žinau,Tu ne visi. Bet...Ai,velniop tą temą,nėra noro daryti išvedžiojimų.

Sakai,kad nesuprantu. Ok,tavo tiesa. Kaip galiu suprasti,jei Tu man nieko nesakai? Yah...what ever. Dėkui,kad pasakei tai,ko TIKRAI nežinojau. Tarp kitko koks skirtumas,gi liepei man nusispjaut ant Tavęs.