Vėl gi pradėsiu savo kvailas rašliavas. Kaip visada ne viena tema:) Tai vat. Nesuprantu,kodėl jos nori mane padaryti tokia kaip jos? Negi rimtai atrodau tokia idiotė,kuri galėtų ir vėl pasiduoti blogai draugų įtakai? Prieš tai kažkodėl jaučiuosi bejėgė. Visgi stiprybė nėra mano stipriausioji pusė. O gaila...taip norėčiau būti geležinė:) Ir ledinė >:) Bet norai telieka norais.

Drąsa. Tai nėra mano stiprioji pusė. Anaip tol,aš jos beveik neturiu:D Išvis esu kažkokia mulkė,bet tai jau kita tema. Tada daviau Tau savo drąsa. Manau,Tu jos ir taip nemažai turi,bet tuomet Tau jos trūko. Ir nesigailiu,kad daviau. Dabar Tu kietesnė :D Atrodo taip vaikiškai Tau ją daviau,o išties jaučiuosi kaip be jos...Niekaip neiškrenta rugsėjo pirmoji,kai auklėtoja davė išsitraukti savybę,kurią visus mokslo metus turėjom ugdyti. Kaip tyčia ištaukiau labiausiai trūkstamą-drąsa. Ir išugdžiau. Dar ne visiškai,bet...Na stengiuosi:)

Krepšinis. Jetau,iš naujo pamilau tą sporto šaką. Galėčiau žaisti be sustojimo,bet yra toks kvailas dalykas kaip sveikata. Galėčiau būt galingesnė toje srityje. O gal paprasčiausiai ne man kašė? O gal aš ne jai? :D Visgi klausimai lieka klausimais... O aš turiu gyventi toliau.