Antroji Velykų diena,o mes namie... Nesulaukiu skambučio iš "giminaičių". Žinoma,galiu ir pati paskambinti,bet kaip visada prasidės priekaištai kodėl to ankščiau nepadariau ir turėsiu meluoti. Taip,esu dviveidė. Žiūriu į akis ir šypsausi,nors širdyje rėkiu,kad jie egoistai. Nesu tokia gera kaip atrodau. O turėčiau? Jie manim nesirūpina,prisimena tik tada kai ko nors iš jų pusės nepasveikinu su gimtadieniu ar kokia kita švente ar kai reikia fotografuotis,jog foto poto galėtų rodyt visiems draugams ir sakyt: "štai mano anūkė.Aš ją užauginau." Mane tai siutina. Žinoma,nereikia man jų pinigų,bet jau įžulumas... Ir dar nepasitenkinimas kai neapsilankau ar nepaskambinu... Tik kyla klausimas:kodėl visa tai aš turiu daryti? Galima pagalvot,kad jie tai neturi telefonų ar numerių,tik aš viena.

Gailiuosi,kad esu visiška tavo kopija. Kaip mama sako,aš nesąmoningai atkartoju tavo žodžius ir veiksmus. Žiauriai keistai skamba,bet tai gryniausia tiesa. Juk su juo tegyvenau vos kelis metus,o elgiuosi kaip jis... Jis stuobrys. Nenoriu būt kaip jis. O panašėju... Pamenu tą kartą,kai vo nepakėlė rankos prieš mažą mergytę-mane. Jei ne mama būčiau už nieką gavus į kailį. Buvo baisu. Dar pamenu,kai ramiai su mama žaidėme virtuvėje ir jis grįžo girtas,išvartė visus mano žaisliukus ir pradėjo rėkaut. Nubėgau į savo kambaį ir ,pasislėpus po stalu,apsikabinau pliušinį šuniuką ir pravirkau. Jis buvo toks didelis ir baisus,o aš maža mergytė dvejomis kasytėmi. Kitą dieną jo nemačiau. Ir gerai. dabar jis taip pat bando vaidinti didį ir galingą,bet aš jau nebe maža ir baili mergaitė.

Na kas per šventė tos Velykos? Ok,jei tiki ir panašiai tai suprantu,gal ir šventė,bet man... Lyg paprasta diena kai nereikia eiti į mokyklą ar dar kur nors. O juk tai turėtų būti kažkas ypatingo. Na taip,sutinku,kad ne kasdien prisikemšu šokolado tiek kiek lenda,bet... Aj,ką aš čia paistau,geriau einu pamėtysiu į kašę.