Ir vėl tas jausmas perveria širdį. Išnaudojimas. Išdavystė. Melas. Išties kažkodėl jaučiau,kad taip nutiks.Dabar kažkodėl jaučiuosi kaip ku*va,tik nežinau kodėl. Buvau kvaila ir naivi,maniau pasikeitei,bet... Ech...tu asilas. Veidmainis. Išties likai tuo pačiu mažu berniuku,kurį pirmąkart sutikau prieš beveik porą metų ir kuris buvo pametęs galvą dėl manęs. Pamenu,kad padariau vieną labai didelę klaidą-paklausiau draugių ir draugų. Tuomet tu beviltiškai bėgiojai man iš paskos,pavydėjai kiekvieno mano prisilietimo prie kitų ir kaskart gaudei mano žvilgsnį. Tada skundeisi visiems,kad nekreipiu dėmesio į tave,tad ant rankos stiklu išsiraižei kad mane myli :D Atleisk,žiauriai ima juokas iš to. Draugų skatinimai,dar tu žalojaisi. Teko prieit ir pasakyt tą lemtingąjį "taip". Tada viskas pasikeitė,kurį laiką buvo gražu. Atėjo vasara,man teko išvažiuoti. Tu,žinoma,neleidai laiko veltui,turiningai 'laižeisi' su kažkokiom mergom :) Patikėk,žinau viską :P Apie antrą kartą nepasakosiu,nes...ai šiaip,nenoriu prisiminti viso to pradžios.

Tai vat,norėjau pasakyti,kad po šios žinotės daugiau apie tave čia nerašysiu ir stengsiuosi negalvoti bei nekontaktuoti su tavimi. Bandysiu vėl sėkmingai pamiršti tave. Dėl to įvykio,iš mano pusės,kaltas pavasaris. O iš tavo...Na tu tiesiog išnaudotojas. Tad nenoriu daugiau turėtu su tavimi reikalų. Nenoriu matyti tavęs ir girdėti tavo balso. Pamiršk...O aš toliau gyvensiu savo gyvenimą tikrai be tavęs. :P

"Atleisk,bet man nereikia panelės...O tu man patinki."-šie jo ištarti žodžiai įstrigo gyliai širdyje. Na koks tu įdomus. Jei nori-imk,nenori-tai net negalvok apie tai. Berneli,gi skaudini mane :) Šiaip nežinau kodėl man taip tavęs reikia. Juk tu toks mulkis ir nevykėlis :D O man vistiek reikia...Nesupratau ko norėjai po tokių žodžių prirėmęs prie sienos ir bučiavęs mane. Gal tik vieno vakaro nuotykio? Jooo....linksma tai ne tas žodis. Man atrodo,kad per naujuosius sakei tiesą. Todėl ir leidausi. Šiaip tiesą pasakius tokiame stovyje nelabai ką kito galėjau pasirinkti :) Kiek pamenu tai man patiko. Dar prisimenu,kai ėjom pasitikti susikibę už rankučių. Žinoma,to aš išsireikalavau iš tavęs,nes ne naujieną,kad tu nedrąsus :P Bet visgi kai ką negero palikau tau ant kaklo >:) Tą tai ilgai nešiosi. Tu mielas. Leidai miegoti ant tavo peties,apkabinai,išklausei mano nesąmonių ir t.t. Tai aš kvailė,per daug noriu. Nelemta man mylėti. Nežinau kodėl taip mane trauki. Žinau,dabar rašau kaip pirmą kartą įsimylėjusi trečiokė,kuri nežino ką daryti. Nors išties nežinau. Na būk geras,pakeisk savo nuomonę apie pasakytus žodžius :)

P.S. Sorry už sulaužytas kambario duris :)

Kažkodėl ir vėl paima tas noras 'liūdnai' rašyti. Tikiuosi,Tomai,nesupyksi,dėl to :). Tai vat,kažkaip supratau,kad esu kažkoks daiktas,į kurį kai reikia pagalbos kreipiasi taip vadinamieji draugai. Vat kad ir įvykis prieš 10 minučių. Paskambino draugė ir pasiūlė eiti į kiną. Mandagiai atsakiau,jog serga mano mama ir turiu padaryti daug įvairiausių darbų už ją. Atrodo,viskas suprantama,bet...kaip visada likau melagės vietoj. Kokio velnio man reikėjo meluot,jei be proto noriu ištrūkt iš namų? :D Man atrodo tu jau manęs nebepažįsti. Viso labo bendraujam tik kelias valandas per savaitę. Geriau net nebandyk suprasti manęs,bus paprasčiau :) Aj vat,tik paprašysiu tavęs-daugiau nevadink manęs taip.

Negaliu išmesti iš galvos vienos dainos. Deja,šiandien jos nesudainavau :) (manyčiau kažkas dėl to tik labai apsidžiaugė,nes negirdėjo mano dainavimo :D) Nežinau kodėl,bet ta daina mane labai veikia. Jei mokėčiau rašyti tikrai parašyčiau tokią dainą. Ech...gal visgi išmoksiu rašyt ir parašysiu kažką panašaus. su muzika neturiu nieko bendro. Nors...Prisiminiau seną svajonę. Svajonę,kuriai tikrai nelemta išsipildyti. O tada tikrai atrodė kitaip. Gera būti vaiku,kai atrodo,kad viskas imanoma. Visgi,geriau tai pamiršti ir siekti tai ką galiu.:)

įdomu kodėl,bet svarbiausia man yra stiprybė. Gal tada man to labiausiai reikėjo? Vėl teko patirti jos nemalonę. Negi atrodau tokia kenkėja? :D Jooo...pažiūrėsim kaip bus kai pasieksiu savo tikslo gyvenime ir iš aukšto žiūrėsiu į tave kai reiks mano pagalbos. Manau jos tau tikrai prireiks ;) Stiprybė... Manau be jos tikrai negyvenčiau. Žinoma,reiktų ir draugų,ir meilės,ir laisvės,bet jei žmogus nebus stiprus jis negalės būti laisvas,negalės išsikovoti meilės ir susirasti draugų. Jos man tikrai trūksta. Mhm...reikia ją ugdyti. O gal jau ir taip ji išugdyta,tik reikia laukti kol to tikrai prireiks? :D Tai jau gali pasakyti tik nelemtas draugas laikas :) Palieku viską jo valiai. Daryk,brolyti,kaip išmanai :)

Šiandien kažkokia idiotiška diena. Matematikos kontrolinis,ekonomikos savarankiškas ir pan... Jau nekalbu apie tai,kad sulaukiau gero pasiuntimo :) Wow...tikrai to nesitikėjau. Tikiuosi nieko blogo tau nepadariau ir šiaip,kad dėl to kaltas oras ar kažkas panašaus į mėnulio fazę.:) Išties nepykstu dėl to,kad pasiuntei už nieką,jei tau tai įdomu:) Tik,prašau,paaiškink to priežastį;)

Kažkaip keistai jaučiuosi dėl to. Aplink visi kažkokie pikti,susireikšminę...Kažkas ne to. Greičiau tai praeitų:) Atrodo,visi turėtų rūpintis antrosiomis pusėmis,namų tvarka,atsinaujinimu,o gaunasi... Aj...tebunie šįkart aš patylėsiu :)

Na ką,pavasaris! Tai tikrai pajutau savo kailiu. :D Reikia jo,nors iki šiol nereikėjo,nebenoriu mokytis,nors iki šiol norėjau,nebenoriu būt namuose,noriu bėgti ir rėkti kokia aš mulkė,nes įsimylėjau jį :D Kadangi greitai atostogos,tai,tikiuosi,kad išveš mane mama pasiganyt į mišką :D visai sutikčiau nulėkt su dviračiu į Berčiūnus. Ten man primena senus gerus laikus,kai vos ne kiekvieną dieną lėkdavom ten :) Noriu prisiminti tik tai,kad buvo linksma,bet ne su kuo ten buvau.:) Iš tiesų nenoriu daugiau turėt nieko bendro su tais žmogeliais. Ar aš taip pasikeičiau,ar jiems kažkas nutiko? Aj...tebunie kol kas tai telieka paslaptyje.

Išties labai nustebau,kai įsijungusi kompą pamačiau prašymą į kontaktus. Tai buvo ji. Ta,kurios nebenoriu pažinoti. Nesupratau tavęs būdama maža,nesuprantu ir dabar. Visuomet turėjau būti gera,pavyzdinga mergaitė pusseserei,bet kažkodėl už tai vos tegaudavau vieną ledų porciją už 30 ct,kai ji gaudavo 3 porcijas po 2 litus. Visada mane girdavai,kad aš gera,padedu mamai,varydavai ant pusseserės,kad ji žvėris ir turi imti pavyzdį iš manęs,bet kažkodėl naktį,svetimame mieste iš namų išspyrei mane. Dar dabar niekaip negaliu suprasti kodėl...Nepyk,bet to tau mano vaikiška naivi širdis negalės atleisti. Neatsiprašinėk,joje liko neišgydoma žaizda. Nereikia to,ką žadėjai duoti. Visko pasiekiau pati. Supratau kas yra užsidirbti tam ko noriu,kuo galiu tikėti ir ne. Užgrūdinai tuo mane. Dabar galiu būti dėl to stipri,daugiau nežaisi manimi:P

Vaiko širdis sužeista,dingau iš vaikų pasaulėlio.:) Kad ir kaip būtų apmaudu,bet...telieka laukti keleta metelių kada galėsiu laisvai sau viena gyventi kažkur :) Nesvarbu kur,svarbu kad kuo toliau nuo tavęs ir tavo melagysčių... Supratau,kad ateity nebūsiu tokia kaip tu-bejausmė juoda butybė,kuri nieko taip nemyli kaip save...

Tai ką gi,per tas dienas kai čia nereiškiau savo kvailų minčių spėjau labai pasikeisti. Ne,nenusipirkau suknelės ir aukštakulnių :D Paprasčiausiai įsimylėjau. Kad ir kaip būtų keista,bet tai tiesa. Eina sau... Noriu,bet kartu ir nenoriu to :) Neturiu laiko net sau,tai gal rasiu jam?

Kalbant apie jį tai jis man ne naujiena :) su juo jau draugavau pora kartų,bet nesėkmingai. Na ir? Visi klysta,tačiau bando ištaisyt klaidas. Jis labai pasikeitė. Išgražėjo,paaugo. Pamenu kai paskutinį kartą jį mačiau jis buvo kitoks :D Per naujuosius jis man prisiekinėjo meile ir panašiai,bet į tai nekreipiau dėmesio,bet dabar... Noriu jo :) Žinau,elgiuosi kaip pirmokė: nieko jam nesakau,bijau,kad jam nepatinku nors visi tikina kad patinku,laukiu jo sms ar susitikimo :) Prisiminus tuos laikus,kai vaikščiojom susikibę už rankučių, paima juokas :D Neklausk,nežinau kodėl :D Bet noriu to. Nusispjaut man į tuos rekordus,esu žmogus :P Ech...ką bandau apgauti :D Aš jį įsimylėjau iki ausų,nes jis paprastas ir mielas :) Patiko man jo meilė :) Noriu... Gali nepriminti,žinau,kad norėti neužtenka,reikia ir galėti. Bet manau galiu :) Jei tada sugebėjau jam visiškai apsukti galvą,tai kodėl dabar negaliu? :D Manau turiu šansų :)

Esu idiotė. Kaip galėjau įsimylėt? :D Bliam...Dabar svaigstu kaip visiška mažvaikė apie jį ir meilę :D Negi jis turi tokį poveikį man? :D fuck...Reikia kažką daryti. pie tai žino tik vienas žmogus,o kiti tikriausiai mano,kad aš jau tikrai išprotėjau :D Pamiršau net meilę krepšiniui... Aj,px man :DDD

Jooo....Seniai berašiau čia.:) Tai vat,nieko gero nevyksta mano gyvenimėlyje,gyvenu kaip gyvenus ir tiek :) Noriu greičiau sulaukt vasaros ir lėkti iš čia. Noriu pailsėti nuo kai kurių asmenų,taip pat atgaivinti kūną :) Trumpiau pasakius reabilituotis. Pabodo mokslai,tas žalias ir daug kuo įpareigojantis švarkas. Noriu apsipalaiduot ir pabūt savimi :) Pasiilgau tų ilgų valandų žiūrėjimo į debesis ar žvaigždes. Ypač pasiilgau maudynių :) Patikdavo lenktyniauti kas greičiau perplauks ežeriuką ar šiaip kokią užtvanką. Pasiilgau tų saulės vonių,po kurių atrodydavau kaip pieniško šokolado plytelė :D Ką jau kalbėti apie tas ilgas dienas ir trumpas naktis. Jei dar gera kompanija tai išvis rojus :) Gal banalu,bet mėgstamiausiais metų sezonas man yra vasara :) Čiuju niekas nenustebo dėl to :D

Pavasaris!:D Poravimosi metas :) Atrodo,kad tik gyvūnai ieškosi su kuo susiporuoti,bet iš tikrųjų ir žmones tas veikia. Ypač vyriškosios lyties atstovus :D Jau jaučiu tai iš jų :D Nustebau,kad jis (šis kitas nei ainkščiau minėjau:P ) pasikvietė mane į savo gimtadienį. Bet prisiminus naujuosius pasidaro viskas aišku :D Nesvarbu,kad aiškiai pasakiau,jog viskas negrįžtamai baigta,jis vistiek naiviai kažko tikisi :D Naivuolis.Ne...jokiu būdu neprasidėsiu su juo. Visgi geriau sumušiu rekordą,nei būsiu su juo :P

Visgi pochuisto pasaulis fainas :) Viskas visiškai vienodai,nerūpi nei draugai,nei jų jausmai,nei santykiai :) Tik,gaila,neišeina visiškai padėt ant visko. Bliam,reikia taisytis į blogąją pusę. Tebunie nebūna nieko švento >:) Gal rimtai geras jausmas užlieja skaudinant kitus? :D Am...reiktų kada pamėgint. Gyvent tik dėl savęs ir būt beviltiška egoiste. O kodėl gi ne? Gi turėtų atsirast tokių idiotų kaip aš dabar ir darytų viską,kad tik man būtų geriau :D Tipo nefaina? :D Klausimas vertas milijono >:) Geriau kol kas nekvaršinsiu sau galvos dėl to. Pom man :)

Šiandien buvau susitikusi su tokiu vaikinu ir,manau,jį labai išgąsdinau.:D Na negi aš tokia baisi? :D Jetau,pamačius jį buvo galima pagalvot,kad aš jį mušiau ar ką kito dariau :D Įdomus žmogelis. Bet kokiu atveju dėkui už ledus ir pasivaikščiojimą po Akropolį:)

Na ką gi,sakei man neberašyti taip liūdnai,nes tau ten sėdint sunku skaityt tokias mano nesąmones :) tai pradedu :D Mano kambarys pilnas saulės spindulių,karšta nežmoniškai :) Katik prisiminiau tą įvykį maximoj su Aukselio telefonu :DD taip,aš tikrai jaučiau ką padariau :D bet buvo tikrai linksma,kai atkėliau visas degtukų dėžutes kad ištaukčiau mobiliąją plytą :D Tas tai gerulis :D Dar prisiminiau,Tomyti,apie rudas užuolaidas ir limpančias virtuvės grindis :D bliam...geras :D Saldumynų prisipirkom tik už 38 litus :D kai dabar pagalvoju tai mes buvom išprotėję,kad pinigus mėtėm kur tik papuola :D bet sutinku,buvo linksma :D Dar geras buvo per chemijos pamoką kai laukiau apsireiškimo :D jooo...chemijos pamokos legendinės :D Per LKF finalus iš alaus ir krepšinio mėgėjų prisišaudėm naujo bazaro,pavizdžiui "Rukyk!" arba "rūrink valsą" :D neee...va čia tai suprantu,kad žmonės prikolina ir juokauja :D visiems tokiem įvykiams įvardint neužtektų visos paros :D tad geriau nebegaišiu laiko ir toliau juoksiuos

Jei labai norite dešinėje galite išvysti mano besišypsantį šunį :DDDD

Mano kambarį užpildė mėnulio šviesa. Šiąnakt pilnatis. Vidurnaktis. Pažiūriu į jį ir susimąstau: kodėl patikiu tais,kuriais neturėčiau tikėt? Jam pasisekė. Jo niekas neskaudina,stebi visus žmones iš viršaus ir juokiasi matydamas kaip visi išprotėja,myli,nekenčia,grožisi juo,supranta... Galėčiau vardinti ir vardinti,tačiau iš to nebus jokios naudos. Jis nevienišas. Šalia jo daugybė planetų,kurios neturi jausmų. Šiuo momentu norėčiau būti jo vietoje. Norėčiau netikėti niekuo. Gal tada būčiau laiminga? Tas aklas pasitikėjimas nuves mane į kapus ir tada tikrai rašysiu angelo laiškus,kurių niekas negirdės ir net nenorės išgirsti. Nesu savižudė ar kažkas panašaus,tiesiog kai žmogus neturi kuo tikėti,dėl ko gyventi ir ką mylėti nėra prasmės vaikščioti žeme. Panašu,kad vėl apsikvailinau. Ir kiek gi dar kartų galėsiu klijuoti tą savo minkštą širdį,kurią sudaužo į šipulius? Žinau,esu beviltiška idiotė... Tačiau šie klausimai neduoda man ramybės. Sakoma "elkis su kitais taip,kai norėtum,kad elgtųsi su tavimi",bet tai nepasitvirtina. Atsibodo būt gerai. Net nebeturiu kuo pasitikėti. Visi palieka. Neprašau daug. Tik supratimo,pasitikėjimo,švelnumo ir meilės...

Angelo laiškas...

Prieš išeinant iš gyvųjų tarpo maniau,kad rojuje daug geriau. Ten nėra neapykantos,karo,išdavystės,melo,neteisybės ir visų kitų žemiškų blogybių. Taip ir yra. Tačiau padariau vieną didžiausią klaidą-išėjau į tą taip tariamą rojų. Žinoma,gavau baltus sparnus,baltą rūbą ir visus kitus angelo atributus. Maniau čia man bus geriau,bet labai klydau. Žiūrint iš viršaus viskas kitaip. Iš čia net saulė kitokia. Būnant gyvai nemaniau,kad turiu tiek draugų. Klydau sakydama,kad jie išdavikai. Sunku darosi žiūrint,kai brangiausi žmonės verkia ant tavo karsto ir kaltina save dėl mano apsisprendimo. Pasijauti tokia reikalinga ten,paguosti jiems,bet negali... Negalėjau daugiau tai matyti iš viršaus.

Dabar blaškausi kažkur tarp žemės ir dangaus,ieškau tų,dėl kurių gyvenau ir dėl kurių išėjau. Radus norisi juos prisiglausti prie savęs ir atsiprašyti,kad taip padariau,bet negaliu. Esu tik angelas. Dvaselė su baltais sparnais basomis kojomis. Tai ne rojus. Rojaus nėra. Didžiausia kančia kai negali pasakyti "myliu",nes tavęs niekas negirdi ir nemato. Be proto norisi grįžti ten,iš kur išėjai savo noru. Taip atsiranda skylės sparnuose. Nebegaliu pakilti į dangų,bet ir negaliu grįžti į žemę. Jau geriau saugosiu ir būsiu šalia jų. Tų,kuriuos palikau...

Neseniai pažiūrėjau senas OV 07 foto ir prisiminiau,kaip aš myliu krepšinį. Dievinu tą adrenaliną,kai mus nuo priešininkų komandos skiria vos keli taškai,jaudulys bei troškimas laimėti užplūsta visą kūną. Turiu savo numerį :) Jo nekeisčiau į jokį kitą. Visgi tokiu pat žaidžia ir R.Šiškauskas,J.Mačiulis. (Aukseli,Kalnietis vistiek negražus :P). Negaila man nei patemptų sausgyslių,nei sutrenktų girnelių,nei padų,ant kurių atsiveria atviros žaizdos. Žinau,kad nemoku žaisti,bet negaliu gyventi be tos salės ir kamuolio. Nežinau kodėl. Atrodo tai paprasti dalykai,netgi per daug berniūkiški,bet negaliu. Kažkada patiko streetball'as. Tarp kitko dar ir patinka,tik kažkaip negaliu to išmokti :) Bet čia jau sena tema,negrįžkime prie jos. Be proto noriu dalyvaut OV 09 :) Tik kažkodėl jaučiu,kad vėl nesusirinksiu komandos. Bliot,lievai gaunasi. Tikiuosi viskas pasikeis iki to turnyro...

Nekenčiu išdavystės. Nežinau kodėl,bet negaliu atleisti to. Nemoku. Žinau,gal ir skamba keistai,bet ištikimybė man vienas iš svarbiausių dalykų,tokių kaip pagarba,meilė,atsidavimas. Esu kvaila. Lengvai patikiu žmonėmis,kurie pasitaikius progai sudaužo man širdį. O tada susimąstai: ir ką gi veiki ant šios drėgnos žemelės? Ar esi reikalingas kam nors? Šie klausimai man nedavė ir neduoda ramybės. Atrodo atsiranda tas gyvenimo tikslas,kurio vedama galėčiau gyventi amžinybę,bet jis greitai sprogsta kaip muilo burbulas... Tas pokalbis mane labai pakeitė. Po tokių dalykų jaučiuosi kaip nereikalinga grandis čia. Nenorėjau daugiau būti. Bet,apsvarsčius ko tokiu atveju netekčiau,staigiai apsigalvoju. Iki tol,kol vėl kas nors įskaudina.

Tiesą pasakius labai laukiu vasaros,nors jau viskas bus kitaip nei iki šiol :) Noriu į tą rojaus kampelį,kurio neįvertinau kol netekau. Bet kokia kaina ten pateksiu ir praleisiu vasarą. Pasiilgau to šokoladinio įdegio,vis kitokios dienos,rūpesčiais bei jūros. Pamenu tas dienas,kai galėjau džiaugtis visai paprastais dalykais. Kai senelis prikalė seną metalinės dėžutės rėmą,kad galėčiau nors kiek pamėtyti :D Ir pamenu,kai bemėtydama vos nesusilaužiau stuburo :D Dar pamenu,kai ten,gelbėdama mažą aklą šuniuką nuo didelio vilkšunio rizikavau savo gyvybe. Man nebuvo baisu. Labiau bijojau dėl to ciuciko :) Pamenu tas karščiausiais vasaros dienos valandas,praleistas valtyje,vidury šaltinio vandens telkinio. Nedrįsau ten įšokti,buvo per daug šalta :) Nebuvo baisu,kad kas iš nepažįstamųjų įsiverš ten,visur buvau su Spaiku :) Jis-didelis vilkinis šuo :) Ten nebuvo jokių pikčių,visi turėjome savo vietas,kur galėtume pabūt su savimi. Tarp kitko,turiu ten savo slaptą vietą,kur "juodų" trešnių daugiau nei danguje žvaigždžių :D

Noriu tuo pasidalinti su tais,kuriuos myliu :) Palydėti saulę į jūrą,gulėti po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi ir vidurnaktį,kai žmonių jūra linguoja iškėlusi žiebtuvėlius į dangų dainuoti "Laužo šviesa naktyje..." stebėti juos iš viršaus ar įsilieti į ją. Noriu vaikščioti jūros pakrante ir plepėti apie viską. Keltis ir užmigti kartu. Būti savimi ir nieko nebijoti. Būti.

Koks mielas tas pavasaris! :) Taip gera kieme,saulė šviesdama pro langą apšviečia visą mano kambarį. Visur skamba pavasariška muzika,vyrauja linksma pavasariška nuotaika :) Tie sniego likučiai man neduoda ramybės. Galėtų greičiau ištirpt :) Jau noriu po kiemą bėgiot marškinėliais trumpomis rankovėmis ir maudytis karštos saulės spinduliuose. Pabodo ta balta žiema ir pilka rutina,noriu baigti ką pradėjau. Tiksliau noriu viską padaryt kitaip nei pradėjau ir dabar yra :) Kaip ir kažkada sakiau "Turiu viską keisti.Taip pat ir save.". Tai ką,ateis vasara ir teks imtis darbo :D Net neįsivaizduoju nuo ko pradėt. Negalėsiu tik vieno dalyko: atleisti jai... Nežinau kodėl. Gal vaiko širdžiai per daug sunku suprasti kodėl suaugusieji taip elgiasi? Jaučiu kaip po truputi lieku viena. Tai sakant prieinu prie vienos išvados,tik nesinori jos garsiai ištarti. Kai tai pasisakysiu sau viskas bus baigta,beliks tik trauktis iš čia. Nenoriu to. Žinau,šneku nesąmones,niekas negali patikėt,kad aš taip galėčiau,tačiau esu per silpna tam. Esu beveik viena. Jei ne kai kurie žmonės,galutinai palūžčiau. Ai,koks skirtumas... :) Sorry,bet jai neatleisiu. Nepriversit. Nei jai,nei mamai. Ech,naivuolės :D

Rašau tokias nesąmones apie kurias niekad nesu pagalvojus iki šiol :) Šiąnakt viso labo miegojau vos 3 valandas :) Gashh...kas mane naktį spardė? :D Neklausykit manęs kaip ir visada,juk aš tik Vika :) Pavasaris nugalės viską,netgi kelnes :D :D :D

Ką gi,ką tik perskaičiau savo seną rašinį "Šilti vaikystės prisiminimai" ir supratau,kad neturėjau vaikystės ar šiltų jaukių namų,kuriuose jausčiausi visapusiškai saugi. Kai buvau dar visai maža mes dažnai keisdavome gyvenamąją vietą pagal savo galimybes. Gal todėl neturėjau savam mieste draugų iki kokių 12 metų? Pamenu kai žiūrėdama pro langą norėdavau bėgti su tais vaikais,bet negalėjau...

Turėjau daug pareigų. Labai dažnai būdavau viena namuose. Tikriausiai todėl tapau savarankiška. Bet ar verta aukoti savo vaikystę dėl patirties ir savarankiškumo... Gyvenimas ir taip man nemielas,tik tiek,kad ta vaikiška dvasia širdyje padėjo viską matyti spalvotai :) Todėl man niekas nebuvo baisu. Tačiau pastarosiomis dienomis spalvos dingo. Tos bėdos su 'klioše' ir artimųjų išdavimas mane negerai paveikė. Dabar viskas kitaip. Gashhh...dar nenoriu suaugti. Lietuvių mokytojai sakiau,kad dar ilgai nesuaugsiu,bet,pasirodo,klydau... Kad ir kokia karti būtų tiesa,bet aš jau beveik patekau į tą niūrų suaugusiųjų pasaulį. Nebeturiu laiko pabūti su savimi ir pasvajoti. Išvis nebesvajoju. Dingo tas mano patrakiškumas,energingumas ir vėjavaikiškumas. Akys nebežiba kaip anksčiau.

Dingo ta pavasariška nuotaika taip pat,kaip mano jausmai tau.

Tai ką,jau pavasarėlis! :D Namuose skamba pavasariškai linksma muzika,norisi šokti ar lėkti laukais :D Tik,gaila,dar už lango sniego iki kelių. Toks geras jausmas užplūdo širdį. Gera ir linksma nuotaika vyrauja bute :) Bet pavasaris verčia susimąstyti. Kaip greitai bėga laikas... Atrodo dar neseniai ėjau į rugsėjo pirmąją,o dabar jau mokslo metai eina į pabaigą :) Ne,nesigailiu,kad išėjau į kitą mokyklą ir į visai naują klasę. Visgi pradedu suprast kas ankščiau buvo tikra,matau tai,ko ankščiau nenorėjau matyt. Pasidaro gaila to veltuj iššvaistyto laiko apgaulėje,to tikėjimo kitais ir visapusiško atsidavimo kitiems be atsako. Ai...kas buvo-tas pražuvo,reikia gyventi dabartimi ir ateitimi :)

Tas išėjimas kitur man lyg pavasaris. Viskas keičiasi. Skaudu,bet geri dalykai reikalauja pasėkmių :) Jaučiu kad pasikeičiau :) Tik išliko vienas vardas,kuriuo mane įvertindama pavadino buvusi geriausia draugė :) Tas vardas man primena kas esu,nors kiek jis atspindi mane nežinau. Tuo vardu mane vadina tik vienas žmogelis,kurį be proto gerbiu ir myliu :) Gi žinai,kad be tavęs aš niekas :) Jei Tu-tai ir aš! :)

Tikiuosi,kad pasavarį mano pasaulis pasikeis ir viską matysiu su spalvomis :) Koks vis dėl to sunkus gyvenimas kai tu 93 :D :D :D