Ką gi,ką tik perskaičiau savo seną rašinį "Šilti vaikystės prisiminimai" ir supratau,kad neturėjau vaikystės ar šiltų jaukių namų,kuriuose jausčiausi visapusiškai saugi. Kai buvau dar visai maža mes dažnai keisdavome gyvenamąją vietą pagal savo galimybes. Gal todėl neturėjau savam mieste draugų iki kokių 12 metų? Pamenu kai žiūrėdama pro langą norėdavau bėgti su tais vaikais,bet negalėjau...

Turėjau daug pareigų. Labai dažnai būdavau viena namuose. Tikriausiai todėl tapau savarankiška. Bet ar verta aukoti savo vaikystę dėl patirties ir savarankiškumo... Gyvenimas ir taip man nemielas,tik tiek,kad ta vaikiška dvasia širdyje padėjo viską matyti spalvotai :) Todėl man niekas nebuvo baisu. Tačiau pastarosiomis dienomis spalvos dingo. Tos bėdos su 'klioše' ir artimųjų išdavimas mane negerai paveikė. Dabar viskas kitaip. Gashhh...dar nenoriu suaugti. Lietuvių mokytojai sakiau,kad dar ilgai nesuaugsiu,bet,pasirodo,klydau... Kad ir kokia karti būtų tiesa,bet aš jau beveik patekau į tą niūrų suaugusiųjų pasaulį. Nebeturiu laiko pabūti su savimi ir pasvajoti. Išvis nebesvajoju. Dingo tas mano patrakiškumas,energingumas ir vėjavaikiškumas. Akys nebežiba kaip anksčiau.

Dingo ta pavasariška nuotaika taip pat,kaip mano jausmai tau.