Nekenčiu išdavystės. Nežinau kodėl,bet negaliu atleisti to. Nemoku. Žinau,gal ir skamba keistai,bet ištikimybė man vienas iš svarbiausių dalykų,tokių kaip pagarba,meilė,atsidavimas. Esu kvaila. Lengvai patikiu žmonėmis,kurie pasitaikius progai sudaužo man širdį. O tada susimąstai: ir ką gi veiki ant šios drėgnos žemelės? Ar esi reikalingas kam nors? Šie klausimai man nedavė ir neduoda ramybės. Atrodo atsiranda tas gyvenimo tikslas,kurio vedama galėčiau gyventi amžinybę,bet jis greitai sprogsta kaip muilo burbulas... Tas pokalbis mane labai pakeitė. Po tokių dalykų jaučiuosi kaip nereikalinga grandis čia. Nenorėjau daugiau būti. Bet,apsvarsčius ko tokiu atveju netekčiau,staigiai apsigalvoju. Iki tol,kol vėl kas nors įskaudina.