Tiesą pasakius labai laukiu vasaros,nors jau viskas bus kitaip nei iki šiol :) Noriu į tą rojaus kampelį,kurio neįvertinau kol netekau. Bet kokia kaina ten pateksiu ir praleisiu vasarą. Pasiilgau to šokoladinio įdegio,vis kitokios dienos,rūpesčiais bei jūros. Pamenu tas dienas,kai galėjau džiaugtis visai paprastais dalykais. Kai senelis prikalė seną metalinės dėžutės rėmą,kad galėčiau nors kiek pamėtyti :D Ir pamenu,kai bemėtydama vos nesusilaužiau stuburo :D Dar pamenu,kai ten,gelbėdama mažą aklą šuniuką nuo didelio vilkšunio rizikavau savo gyvybe. Man nebuvo baisu. Labiau bijojau dėl to ciuciko :) Pamenu tas karščiausiais vasaros dienos valandas,praleistas valtyje,vidury šaltinio vandens telkinio. Nedrįsau ten įšokti,buvo per daug šalta :) Nebuvo baisu,kad kas iš nepažįstamųjų įsiverš ten,visur buvau su Spaiku :) Jis-didelis vilkinis šuo :) Ten nebuvo jokių pikčių,visi turėjome savo vietas,kur galėtume pabūt su savimi. Tarp kitko,turiu ten savo slaptą vietą,kur "juodų" trešnių daugiau nei danguje žvaigždžių :D

Noriu tuo pasidalinti su tais,kuriuos myliu :) Palydėti saulę į jūrą,gulėti po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi ir vidurnaktį,kai žmonių jūra linguoja iškėlusi žiebtuvėlius į dangų dainuoti "Laužo šviesa naktyje..." stebėti juos iš viršaus ar įsilieti į ją. Noriu vaikščioti jūros pakrante ir plepėti apie viską. Keltis ir užmigti kartu. Būti savimi ir nieko nebijoti. Būti.