Mano kambarį užpildė mėnulio šviesa. Šiąnakt pilnatis. Vidurnaktis. Pažiūriu į jį ir susimąstau: kodėl patikiu tais,kuriais neturėčiau tikėt? Jam pasisekė. Jo niekas neskaudina,stebi visus žmones iš viršaus ir juokiasi matydamas kaip visi išprotėja,myli,nekenčia,grožisi juo,supranta... Galėčiau vardinti ir vardinti,tačiau iš to nebus jokios naudos. Jis nevienišas. Šalia jo daugybė planetų,kurios neturi jausmų. Šiuo momentu norėčiau būti jo vietoje. Norėčiau netikėti niekuo. Gal tada būčiau laiminga? Tas aklas pasitikėjimas nuves mane į kapus ir tada tikrai rašysiu angelo laiškus,kurių niekas negirdės ir net nenorės išgirsti. Nesu savižudė ar kažkas panašaus,tiesiog kai žmogus neturi kuo tikėti,dėl ko gyventi ir ką mylėti nėra prasmės vaikščioti žeme. Panašu,kad vėl apsikvailinau. Ir kiek gi dar kartų galėsiu klijuoti tą savo minkštą širdį,kurią sudaužo į šipulius? Žinau,esu beviltiška idiotė... Tačiau šie klausimai neduoda man ramybės. Sakoma "elkis su kitais taip,kai norėtum,kad elgtųsi su tavimi",bet tai nepasitvirtina. Atsibodo būt gerai. Net nebeturiu kuo pasitikėti. Visi palieka. Neprašau daug. Tik supratimo,pasitikėjimo,švelnumo ir meilės...