Prieš išeinant iš gyvųjų tarpo maniau,kad rojuje daug geriau. Ten nėra neapykantos,karo,išdavystės,melo,neteisybės ir visų kitų žemiškų blogybių. Taip ir yra. Tačiau padariau vieną didžiausią klaidą-išėjau į tą taip tariamą rojų. Žinoma,gavau baltus sparnus,baltą rūbą ir visus kitus angelo atributus. Maniau čia man bus geriau,bet labai klydau. Žiūrint iš viršaus viskas kitaip. Iš čia net saulė kitokia. Būnant gyvai nemaniau,kad turiu tiek draugų. Klydau sakydama,kad jie išdavikai. Sunku darosi žiūrint,kai brangiausi žmonės verkia ant tavo karsto ir kaltina save dėl mano apsisprendimo. Pasijauti tokia reikalinga ten,paguosti jiems,bet negali... Negalėjau daugiau tai matyti iš viršaus.
Dabar blaškausi kažkur tarp žemės ir dangaus,ieškau tų,dėl kurių gyvenau ir dėl kurių išėjau. Radus norisi juos prisiglausti prie savęs ir atsiprašyti,kad taip padariau,bet negaliu. Esu tik angelas. Dvaselė su baltais sparnais basomis kojomis. Tai ne rojus. Rojaus nėra. Didžiausia kančia kai negali pasakyti "myliu",nes tavęs niekas negirdi ir nemato. Be proto norisi grįžti ten,iš kur išėjai savo noru. Taip atsiranda skylės sparnuose. Nebegaliu pakilti į dangų,bet ir negaliu grįžti į žemę. Jau geriau saugosiu ir būsiu šalia jų. Tų,kuriuos palikau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą