Nors nusišauk. Laikas be proto greitai bėga,nespėju net susivokti kaip viskas keičiasi. Kaip keičiasi oras,žmonių nuomonės ir požiūriai,visas gyvenimas baigia apsiversti aukštyn kojom. Pasaulis vis sukasi ir net nežada sustoti. Jau net galva apsvaigo nuo sukimosi. Prašau,išleiskite mane.:) Pirma naktis ten...ten,kur praleisiu ateinančius metus. Tas mažas kambariukas su maža siaura lova. Maža spinta. Kaip gerai,kad galėsiu dar kai ką padaryti.

Tai vat,pradedu asmeninį projektą "Statausi sau gyvenimą". Norinčius prisidėti ir šiek tiek padėti sutvarkyti tą plotą,prašau rašyti man į mobilujį telefoną,nes prie pc turėčiau dar ilgą laiką neatsirasti. Tikrai reikės lengvos pagalbos.:)

Neberašau. Nors kada gi rašiau? :DD Nesvarbu. Vienu žodžiu,nebeeiliuoju. Ir gerai. Pasaulis ir taip apkrautas nesąmonėmis,nereikia perkrauti jo. Nors jo,nėra tam laiko. O kai atsiranda noras rašyti,po ranka nerandu tos knygelės,kurią padovanojo sesius.:) Net nežinau kodėl čia rašau. Vis tiek niekam neįdomu,niekas neskaito. Ar ne tiesą sakau? :D

Kaip ir minėjau,jaučiuosi žiauriai vieniša. Kažkada klausė manęs ko man šiuo momentu reikia,atsakiau,kad stiprybės. Ir taip tebėra. Retkarčiais susimąstau...Apie tikrus draugus. Ir man labai jų trūksta. Be proto reikia to 'tvirto draugo peties'. Nesinori sakyti,bet labai reikia...išsiverkti. Ech...koks skirtumas. Juk tai niekam nerūpi. Juk niekas to negirdi...

Pirma meilė nerūdija.

Toks jausmas,kad išsikraustau į kitą miestą ar kad išvis greit mirsiu. Norisi pabaigti tai,ko nebaigiau,susitaikyti su žmonėmis,su kuriais pykstuosi ir pamatyti brangius žmogelius. Taip liūdna ir niūru viduje. Širdelė gyvena tik prisiminimais,kurie priverčia šiek tiek smarkiau suplakti iš seniai patirtų jausmų. Kad ir šiandien. Pasakojau apie savo pirmąją meilę ir susimąsčiau ,kad tai turėjo būti mano ateitis. Žinoma,buvom vaikai,nelabai supratom ką darome teisingai ir kur klystame,bet tiek laiko praleidus kartu ir nereikėjus nieko kito tik jo...Ką žinau.

Nesinori vėl visko prisiminti,bet kad jau prisiminiau tai... Po jo turėjau dar n vaikinų,bet tik su juo jaučiausi taip gerai. Pilve skraidžiojo drugeliai,kūnu nueidavo siurpas kai paimdavo už rankos. Jaučiausi su juo saugi maža mergaitė,o jis man buvo didelis tvirtas vyras. Jo akys...jos nuoširdžios. Pažiūrėjus į jas visuomet jaučiausi saugi,net ir kai buvo blogai. Tie ilgi pasivaikščiojimai upės krantu ir ėjimas kartu maudytis buvo nepakartojami.

Tas paskutinis vakaras kartu...Jį vis dar prisimenu,lyg jis būtų įvykęs lyg vakar. Tas mėnulis,atsispindintis upėje ir tyli aplinka. Tas bučinys. Buvo fantastiška. Gal tuomet supratau,jog esu romantikė?:) Na nesvarbu kada.:) Viskas lyg ir buvo gražu,iki kitos dienos. Geriau to nebeprisiminsiu.

Tuomet nežinojau kas yra meilė. Nežinojau,kad jį mylėjau. Tik dabar,po kelerių metų,prisiminus visa tai supratau,kad be jo negaliu. Tikriausiai po jo susiformavo mano skonis vaikinams,susidėjau savo idealą. Jis buvo idealas. Po to pasąmoningai bandau rasti tokį,kaip jis. Kai po metų grįžau ten,pamačiau tavo glėby kitą. Mačiau tavo akis,kurios žiūrėjo į mane. Žiūrėjo ir klausė : "kodėl jos vietoje ne tu??". Tada supratau,kad tau manęs reikia ne mažiau,nei man tavęs. Daugiau negrįžau ten. Ir negrįšiu... Sunku ištarti,bet myliu.

Kraustausi iš proto nuo laukimo. Vis laukiu ir laukiu... Bėda ta,kad konkrečiai negaliu pasakyti ko.:) Ir kažkaip taip netyčia prisiminiau tą pokalbį apie mano draugus. Tuomet aptarėm tą ale tipo 'mano žvaigždiškumą' ir žinai ką? Taip turi būti. Na ta prasme tai,apie ką tuomet kalbėjome. Taip,aš veidmainė,tik jau sakiau tau kodėl.:) Žinai,kaip viskas yra ir tikrai ant manęs neturėtum dėl to pykti. Turėtum suprasti.:) Puiku,bent Tu supranti.:) Nors...vieną gražią dieną Vika nebegalės taip ir bus blogai.:) Žinau,yra žmonių,kurie to nori ir tiksliai žinau vardus. Bet tai nieko nekeičia...beveik...>:)

Retkarčiais susimąstau,vat kodėl vis gi mečiau tai,kas man be proto patinka. Ir dingsteli viena mintis-ūgis. Viskas buvo super,bet mano ūgis...Buvau per aukšta. Keturi metai šuniui ant uodegos... Dar praleidau tokia gera galimybę grįžti,tik kitur,bet ai... Turiu rinktis: šokiai ar krepšinis. Žinoma,su kašę tikrai neturėsiu jokių ryšių ateityje. O su šokiais...? Juk nemoku šokti :D Viskas,tyliu,o tai visiškai susiparinsiu.

Kaip ir minėjau,kraustausi iš proto. Prisimenu kai kuriuos senus laikus. Tik nežinau ar jie geri :D Jau geras 10 minučių traukiu vieną dainą,kurią man žiauriai gražiai dainavo toks berniūūkas,kai ėjome susikibę už rankučių.:) Nenoriu kalbėti apie berniukus,bet kad jau groja ta daina,tai ir prisiminiau.:) O jis buvo mielas... Tipo pirmasis:D Pirmoji meilė:) Buvo gražu. Nepasakosiu,nes tai niekam neįdomu. Jau taip per daug kalbu.


http://requiem.as.nupirksiu.tau.nama.vaizdelis.lt/

Toks keistas jausmas. Toks,lyg būčiau niekam nereikalinga. Žinau,baisiai skamba,bet taip jau yra :) Priežasties nežinau. Tiesiog nėra laiko apmąstymams. Nuolatinis stresas ir spaudimas verčia daryti neapgalvotus veiksmus. Pastaruoju metu pati pradėjau savęs bijoti. Tik todėl,kad ta kaušė vis šliaužioja pro mano namus. bijau,kad ką ne to pasakysiu. Dar galiu pateikti realų pavyzdį: Joninės. Na nepasakosiu jų siužeto,bet man nefaina dėl savo elgesio. Tikriausiai taip buvo,nes nebevaldau savęs. Reikia,kad kažkas mane valdytų. Ir žinau kas mane taip 'išderino',bet garsiai neminėsiu. Kam reikia-tas žino. Nors tai turėtų būti akivaizdu. Nors...

Po to sapno pradėjau galvoti apie ateitį. Nesieju su jokiu konkrečiu žmogumi,tiesiog man labai įdomu kokiu keliu eisiu. Jei jau pati pradėjau eiti link savo tikslų,tai gal ir pasieksiu visko? Aišku,kažkiek tos senos mano pažiūros kiša koją. Draugai juokiasi iš tų pažiūrų,bet nieko negaliu padaryti. Nežinau iš kur jos tokios kvailos susiformavo. Juk nebuvau auklėjama tam. Net niekuomet nekalbėjau su mama apie TAI. Ir nematau būtinybės kalbėti. Na bet tai jau kita tema.:) Tai vat. Nežinau kodėl,bet tikrai noriu gražios ateities. Žinau,nebus viskas rožėmis klota,neišsirinksiu idealaus vyro savo vaikui,bet jau tokia esu,kad galiu ir net nepatinkantį žmogų pamilti. Tereikia laiko. Tebunie viską spręsti paliksiu visagaliui laikui.:)

Nebegaliu tverti be savo vienintelės meilės. Kūnas ir širdis reikalauja to,o protas neleidžia. Visa siela esu su juo,nesvarbu,kad jau seniai neužsiiminėjau tuo. Teks kada atvažiuoti ir...:D Noriu,kad kūnu vėl tekėtų tai,kad tas adrenalinas užlietų ir nepaleistų. Žinoma,turėjau galimybę tam,bet tai nebuvo palanki diena. Tiesiog negalėjau. O tai...niekad nemaniau,kad taip varys mane iš proto,net ir tada,kai kūnas visiškai pervargęs. Siela trokšta. Širdis nori. Ji juk manęs neklauso :)

Saulėta šilta diena. Atrodo ko gi daugiau norėt,telieka tik bėgt į kiemą ar griūt į valtį vidury kokio ežeriuko ir pasnausti. Mmm...gerai būtų :) visi švęs jonines. Mes ir.:) Bus linksma. Tikiuosi pirma nesmigsiu. Nors mažai šansų yra,kad taip nebus. Nenoriu verkšlenti (nors beveik visada taip ir darau),bet jau pavargau. Tos nesąmonės su nameliu,ta dx ir t.t. tiesiog vargina. Neskaitant to,kad beveik nevalgau ir neišsimiegu,tai dar ji ėda nervus. Nors kai bobulė prabilo apie mano užsiėmimą,ji nutilo ir nustojo žiūrėjusi į mane. Ir gerai. Jei dar vaidins draugyte ir vaikščios pas mus,tikrai turės reikalų su manim. Negąsdinu,tiesiog perspėju. Žinos kaip rėkti ant mano mamos ir siknisti visus reikalus...

Naujo gyvenimo statybos žiauriai nesiseka. Jos ir dabar vyksta,tik nežinau kaip sekasi. Net negaliu žiūrėti,kaip viskas laikosi ant siūlo. Iš dalies tai primena visa tai,akd įvyko per metus. Na nuo anos vasaros iki dabar. Tik man nepatinka vėl tie išgyvenimai,negalėjimas pratrūkt ar parodyt kad kažkas negerai. Negalima!!!!!! Vakar apsiverkė mama. Buvo žiauriai sunku sėdėti šalia kai ji verkia. O turėjau išmesti ledinę veido išraišką ir ją raminti optimizmu. Tuomet turėjau užšaldyti visus jausmus širdy,kad nepravirkčiau. Stengiausi.

Žiauriai reikia išsiverkt. Nebegaliu laikyt to didžiulio gumulo savyje. Vis sunkiau darosi žiūrint kaip viskas griūva. Ramiai,lediniu veidu ir blaiviu protu žvelgti į ateitį. Ir kur gi ta stiprybė,kai jos labiausiai reikia? :) Slepiasi bjaurybė. Ieva parodė keletą gerų vietelių,kur galima pasislėpt ir pamąstyt apie viską. Reiks kada. Juk ir uolos verkia :DDD

Galėčiau dar pasakot ir pasakot,tik bėda ta,kad jau turiu lėkti. Į gimtadienį,į kurį einu tik iš reikalo. O ką? Juk tik turiu vykdyti kitų norus. O kam gi atsižvelgti į mane? :DDD Viskas,liaujuosi juoktis ir lekiu. Vis gi praradau žavesį.

Iškar atsiprašau už keiksmažodžius...

Mhmmm... Pradėsiu nuo to nelemto sapno. Manau jo nepasakosiu,nes kam reikia,tai žino jo siužetą. Jau ne pirmą kartą sapnuoju,jog esu nėščia,ir kažkaip tas nėštumo jausmas man patinka :D Kvaila,bet rimtai patinka. Na,jei vadovaujantis tuo sapnu,tai tėvelis man nelabai prie širdies. Manau,su juo tikrai taip nenutiktų. Ir dėl to visai neliūdžiu.:) Su Aukseliu taip labai plačiai aptarinėjom tąjį sapną ir padarėm įvairiausių išvedžiojimų bei išvadų. Ir viena iš pagrindinių išvadų-duok Dieve kad visa tai neišsipildytų.:D

Šiandien maniau,kad man bus krachas. Tokia su*ista diena,viskas nesisekė. Pirma,visą kelionę senelis kniso protą,kad kelčiausi gyvent į Kretingą,nes "ten geriausi krepšininkai.eičiau į katalikišką gimnaziją. Visiškai pasikeisčiau". Bet kaip jis nesupranta,kad to nenoriu... Po visokiausių nesąmonių nebegaliu tylėti kai mane nervina. Ta prasme sumažėjo kantrybės kiekis. Užvažiavom į babiloną hamburgerių. Ir tik nuvažiavus į Piniavą pastebėjom,kad nėra dviejų burgerių. Kažkokia kalė nusuko du nesveikus sumuštinius,kuriais bučiau mitusi. Sumuštinių tai man negaila,gaila tik mamos nervų. Galiausiai atvažiavo namas. Viskas kaip ir buvo gerai,tik kad kažkokia dalbajobė dustininkė išsivartė iš savo trobos ir pradėjo aiškint,kad čia jos kelias ir kad niekas negali judėti be pirmininko leidimo. Tipo sugadinsim kelią,px kad jis jau seniai duobėtas. Rėkė rėkė ji geras 3 valandas,po to pradėjo rėkti ant mano mamos. Bl kaip gerai,kad po ranka neradau kokio akmens ar pagalio,būčiau paleidus į ją. Dar ji 'užsiundė' savo palaikymo komandą ir tryse rėkė ant mūsų. Nežinau kaip atrodžiau tuomet,bet jei jau teta įpylė kad nusiraminčiau,tai,manau,buvo žiauru. Tiesa,mielieji fūristai,įtraukę namelį į griovį,pabėgo iš vietos. todėl ir sėdžiu viena namuose,kai visi kiti budi prie namelio,kad toji asilo galva nesugalvotų išdaužt langų.

Sunkiausia buvo matyt išbalusį mamos veidą ir klausiančias akis. Norėjosi verkti. Viskas susidėjo,o daryt nieko negalėjau. Turėjau vyriškai laikytis. Ir laikiausi. Žinoma,truputį išgėriau sidro,kad neužmuščiau tos kurvelos. Bet tai,manyčiau,smulkmena.


Jei apie jausmus ir vidinę būseną. Jaučiuosi visiškai vieniša. Man reikia to draugiško švelnumo,to paprasto,bet galingo apkabinimo ir keletos žodžių tvirtybei. O šalia nieko nėra... Nors apsikabink medį. Taip negera širdelėj,taip tuščia ir šiurkštu. Teks tik atsigulus lovoje apsikabinti pliušinį meškutį... Reikia pailsėti.

Už lango nerimstantis lietus,neramus vėjas,o namuose taip šilta,gera. Tai susikūrėme per penkerius metus,kai buvo gyvenimo lūžis. Dabar vėl naujas lūžis. Tenka viską kurti iš naujo,ir niekam nė motais kiek laiko,pastangų ir jausmų kainuos. Tai turi būti pradžios pabaiga,kelias į švarią ateitį. Žinoma,nepatinka man naujovės,bet tenka paisyti kitų norus bei poreikius. Gyventi ne dėl savęs,o dėl kitų. Net nesvarbu,kad visi aplink skaudina ir daužo tą naivią širdelę į šipulius vėl ir vėl. O ji jau įpratusi. Vis gi šešiolika metų ją niokojo kas tik netingėjo,o ji negalėjo pasipriešinti. Ji gera. Net žymiai per daug naivi. Naiviai tiki tuo posakiu,kad "elkis su kitais taip,kaip norėtum,kad elgtųsi su tavimi". Ir jai nepaaiškinsi. Ji nieko neklauso. Kai pradėdavo skaudėti ir G liepdavo pasakyt,kad ji liautųsi,ji neklausydavo. Na žinoma,kam gi :D Juk ji savarankiška. Gal net maištinga. O gal tiesiog kažko prašė. Juk nevisada suprantu ko ji nori iš manęs.

Lyja lietus. Tokiais dideliais lašais plauna mano kambario langą. Ir prisimenu tuos laikus,kai buvau visai maža mergytė.:) Istorijos nebekartosiu,jau kažkada rašiau ją.

Parašyčiau daugiau,bet jau turiu lėkti statytis naujo gyvenimo...

Paprasta saulėta diena su mielais žmonėmis ir nuostabiomis nuotaikomis. Nuostabūs įspūdžiai ir dar geresnis žaidimas. Nuostabi auklėtoja,nuostabūs pažymiai. Nuostabiausios pamokos ir nuostabiausias laikas jose. Tiesiog auksiniai santykiai... Jetau,ir ką bandau apgauti... Viskas griūva. Vis dar nieko nesuprantu. Oras bjaurus,negaliu net pirmą kartą išsimaudyti. Tieji žmonės...nei kiek jie nemieli. Tiesiog aplink vyrauja vien brutualumas,smurtas ir prievarta. Na ir kokios gi gali būti nuotaikos,kai aplink visi mąsto kaip reiks išgyventi? Am,žaidimas tiesiog nuostabus. Riešą skaudą belenkaip,kojas traukia. Ką žinau,totali trauma. Auklėtoja...Ji jau spėjo man atskaityti moralą už beveik nieką. Sutinku,uždegiau degtuką benzino statinėje. Nx man reikia tų pykčių baigiantis mokslo metams? O gi visiškai nereikia. Tad geriau truputį patylėsiu. Dėl pažymių tai ji sugebėjo numušti balą vienu,lyginant su pirmu pusmečiu. Bet nesvarbu,viskas gerai. Pamokos tai tiesiog vau... Vos spėji atsisėst į savo vietą,o jau reikia išeiti. Tiesa,apie santykius. Kaip ir minėjau,vyksta visiška painiava. Nepatinka man netvarka. Visi kažkokie 'grupuoti',vaikšto poromis ar po tris. Ir tai kažkaip kvailai atrodo. Pradeda užknisti tos nesąmonės,tie įsivaizduojami dalykai ir šiaip visi neigiami dalykai. Kas darosi visiems??? Gi ne pilnatis. Sunku būti pochuiste. O ką daugiau darysiu...Nieko.

Užpuolė keisti sapnai. sapnuoju draugų kančias,mirtį ir kad aš nieko negaliu padaryti. Net ir šios nakties sapnas buvo žiaurus. Tai priverčia mąstyti kas svarbu. Tuomet buvau gaujo vadeiva ir ėjome aiškintis su priešais. Tiksliau ėjau atkeršyti už draugų ir šeimos nužudymus. Buvom ginkluoti iki dantų,bet tai nepadėjo. Dar dabar matau kaip sapne,viena iš mano draugų priešai negyvai sudaužo. Ir pamenu,kaip likome dviese: aš ir mano didžiausia priešė. Stovim,mums už nugarų draugų kūnai,kraujo upeliai. Žiūrim viena kitai į akis. Rankoje turiu revolverį su vienu šoviniu. Ir galvoju ką daryt: ar ją nušaut ir atkeršyt už visa tai,ar pačiai nusišaut. Klausimas,vertas milijono. Ar verta nušauti ją ir pajautus trumpalaikį saldų keršto skonį? Reikia pagalvoti ir apie ateitį... Ar galėsiu gyventi be draugų ir šeimos,visiškai viena,žinodama,kad galbūt kažką galėjau padaryti? Tai gal visgi verta nusišauti? Tai būtų kaip ir pralaimėjimas... Ir kaip gerai,kad tuo momentu atsikėliau. Nors tas klausimas kankina iki dabar.

Buvom užvaževę pas tokią močiutę pažiūrėti namo ir žemės lopinėlio,kuriuos ji nori parduoti. Pamačiau labai gražią margą katytę,gulinčią ant saulutės. Žinoma,priėjau paglostyti ir pamačiau,kad ji neturi pusės galinės kojytės. Maniau,kad gal gimė tokia,bet toji močiutė papasakojo visą istoriją. Vieną šaltą,tiesiog labai šaltą,žiemos dieną,tą katytę pasigavo kaimynas. Neaišku dėl kokių priežasčių. Jis ją paėmė,pasidėjo ant kelmo,pasiėmė kirvį ir nukirtęs kojytę numetė ją. Toji iš paskutiniųjų jėgų paršliaužė namo,pas močiutę. Atidariusi duris,senolė pamatė vargšę išsekusią katytę kraujo baloje ir paėmusi ją ant rankų parnešė namo. Aplink buvo baltas sniego patalas,tik tuomet jau su raudono kraujo keliu... Tai labai suėmė už širdies. Jei galėčiau,aš jam taip pat padaryčiau. Kaip galima skriausti mažą nekaltą ir bejėgį padarėlį,kuris tik vaikštinėja ir gaudo peles? Niekaip nesuprantu. Nedaeina man. Tikriausiai,kad aš ne iš šio pasaulio,nes nesuprantu tokių dalykų...

Nebežinau ką man reikia daryti. Tiksliau nesuprantu. Jei darau savaip-negerai,jei kaip kiti nori-irgi negerai. Tai,po velnių,ką man daryti? Negaliu prisitaikyti prie kiekvieno ir kas minutę elgtis kitaip. Klausiu ką daryt,atsako "ką nori". O kai taip darau,prasideda pykčiai ir įvairios nesąmonės. Čiuju per daug laiko praleidau... Gerai,jei nori kalės-ją ir gausi.:)

Netikros šypsenos,netikri veidai,
Netikri žodžiai ir netikri draugai.
Netikras melas netikrose akyse,
Netikras menas netikruose languose.

Netikri žaidimai netikruose jausmuose,
Netikras grožis netikruose laukuose.
Netikri bučiniai netikrose lūpose,
Netikras jis ir jo meilė netikra.

Netikras laikas netikroje erdvėje,
Netikros ašaros netikrame lietuje.
Netikras saulėlydis netikroje jūroje,
Netikra aš kaip ta gėlė pievoje.



Idiotiška,bet Eglė liepė tęst. Ji verčia mane baigti visas tas nesąmones,kurias pradėjau. Žinoma,jai kažkodėl žiauriai visa tai patinka ir panašiai,bet ką žinau,neišeina man rašyt :P Tai teliks paprastos keverzonės baltame lape ar blog'e. Oj tas tatūūkas.:D

Atgavau savo pasitikėjimą krepšinio srityje. Bet,jaučiu,kad greit jį kažkas sugriaus. Nes taip visada būna. Būna man tokių dienų,kai taip lievai žaidžiu,kad net gėda eit į aikštelę. Jau spėjau išvesti savo sėmės formulę kašės žaidime. Stengiuosi laikytis jos.

Mokslai jau išgaravo iš mano galvos. O dar tiek daug reikia padaryti... Ir kam gi reikia tų kvailų testų ir kitų nesąmonių? Nepagaunu. Sėdėdama savo kontoros kėdėje tikrai nesigilinsiu apie švino savybes.:) Na gerai gerai,nebent būsiu truputį protingesnė.

Tai vat:) Buvo super. Prieš pirmas varžybas šiaušėsi oda,pamačius tuos mažus berniūūkus,prieš kurios žaisim. Bet kai tik pradėjom apsidairiau ir pamačiau daugybę žmonių aplink mus,rėkiamčius: "Merginos,pavarykit!!!". Vau. Ir tai padėjo įkristi keliems kiauriems tritaškiams ir gerai apstumdyti berniukus. Neįtikėtina. Gavome visas varžybas ant labai nedaug taškų,pvz 1 ar 2,o ėjome pakėlusios galvas aukštai kaip nugalėtojos,nes mes buvom vienintelės ir geriausios. G.I.V. 29 4ever!!!!!! :DDD

Po pirmų varžybų,kai pergalę jau laikėme savo rankose ir ji išslydo,mane pagavo azartas. Ir jei būtų nepagavęs,būtų buvę žiauru. Apstumdžiau visus kaip tankas :D O jie verkšleno,kad juos mušėm,neskaitant to,kad jie mums laužė nagus ir trankė į tuos "mygtukus".:D Koks geras jausmas,kai kūną užlieja jėgos ir noras,venomis teka adrenalinas. Visa aplink pranyksta,rodos lyg būčiau viena su savo komanda ir daugiau nieko aplinkui.

Kai viskas baigėsi,prapliupo lietus ir atšaldė mus. Panaikino mūsų pyktį teisėjui ir tiems bernams,kurie nebesveikai stumdėsi. Nuplovė visa,kas nedavė ramybės. Žinoma,buvo be proto šalta ir panašiai,bet... Buvo gera. Visi žiūrėjo į mus,kaip į kokias įžimybes. O bral :D Toks vaizdas,kad niekas nėra matę panų su kašės aprangom :DDD


Baigiant apie krepšinį,tai tenka kurį laiką pagyvent vienai. Visai atpratau. Net nebeprisimenu kaip reikia tai daryti. Na bet nieko,laiko dar yra,spėsiu prisimint :P Pradėjau keistis. Tik nežinau į kurią pusę: Gerąją ar blogąją. Čia jau ne man spręst,nes man px. Subjaurėjau. Pasidariau tokia labai bjauri. Man net pačiai darosi baisu. Neberūpi man kas kam yra. Na gerai,gal truputį,bet tikrai mažiau nei ankščiau. Tai tikriausiai,kad kažkam tai išeis tik į naudą. Gi kažkas prašė,tai kodėl gi ne? Pirmyn,tankistai:DDD

It's time to streetball.

Šiandien buvo projektų gynimas. Ir taip netikėtai gavom po 10 :) vau... Atrodė toks neįgyvendinamas dalykas,o padarėm tiesiog super. Ir gerai. Tai labai pakėlė nuotaiką. Dar poto draugytės kieme 'padarėm' bernus per pusę >:) ta prasme jie dvigubai gavo. Nors buvo visai linksma. Ypač kai Ieva buvo nemiegojus ir 'stumė' iš tų bernų.:D Jie tokie tolerasniški ir geri. Mums "nusileido" :D Mažūūčiai :D Įdomu kas ten kam nusileidinėjo.

Paskambinau tėvui. Žinoma,pamelavai,kad noriu pašnekėt apie kašę. Tenorėjau pamatyt mažylę prieš svarią dieną. Pamačiau. Pradėsiu nuo pradžių. Ėjau link jų namo ir mažylė mane pamačiusi pradėjo bėgti link manęs. Pagavau ją savo glėbyje. Taip šveniai,bet stipriai apkabinau. Pakėliau ją lyg dangaus ir ji man davė bučkį į skruostuką. Nuleidau ją žemyn. Ji savo maža rankute paėmė mano didžiulę leteną ir stipriai suspaudė,lyg bijodama ko. Tuomet prabilo tėvas. Kaip visada nepasakė nieko gero. Kol kalbėjom,mažylės rankutę išplėšė iš manosios ir nunešę ją į mašiną,uždarė. Mačiau kaip ji gailiai žiūrėjo pro langą ir mano širdis plyšo. Maniau,kad mirsiu,matydama jos akutes,stebinčias mane. Pro langą spoksojo toji moteris. Tiksliau akilai mane sekė,kad tik tėvas man neduotų ko vertingo. Aš ir neimčiau,bet ne tame esmė. Po kelių minučių pokalbio man teko išeiti. Einant mačiau jos akeles. Skaudu. Džiaugiuosi,kad ją pamačiau. Bet širdelė verkia... Myliu ją,kaip dar nieko nemylėjau. O su ja būti negaliu...

Stojant prieš rytojaus teismą šiek tiek darosi baisu. Būsiu beveik viena tarp svetimų žmonių. Visi/visos užsiėmę. Nieko :) Aš kaip nors. Kaip tuomet,prieš dvejus metus,nieko nebijojau,nes degiau noru žaisti. Ryt pasistengsiu rasti nors dalį to,ko troškau tuomet.

Nenustygstu vietoje iš laimės. Super

Na ką,sulaukiau :D Turiu broliuką. Kažkaip keista,nešokinėju iš laimės. Tikriausiai todėl,kad jo nematysiu. Jetau,sekasi man. Vaikutis,kurio nematysiu. Taip ir griebia už širdies. Jau taip sunku,kad nematau sesers,o dar tas mažylis... Noriu,kad visas pasaulis sužinotų,jog turiu mažutį broliuką.:) Bet...Ai,vistiek jo nematysiu. Myliu jį net jo nemačiusi. Taip nuoširdžiai dar nemylėjau. Kas man darosi? Nesuprantu. Gi turėčiau nekęs to vaiko,o dabar... Vau. Gal vis gi esu geras žmogus? :D

Na nesvarbu. Laikas nesvarbiems nutikimams. Tai vat,vakar grįžau iš Latvijos. Už durų sėdėjau apie valandą,nes ji nesiteikė kelti telefono ragelio. Taip ir nesupratau jos pasiaiškinimo. Nuėjau vakar miegoti labai pikta. Ir dal širdy liko to pykčio,tik nežinau kodėl. Reikia išsilieti ant kokio nekalto medžio ar panašiai. gailiuosi,kad tuomet neusipirkau mašinų turguj tos bokso kriaušės.:D Vat,Latvijoj buvo linksma,neskaitant tų pykčių ir kitų nesąmonių. Na ir neskaitant to,kad gavom. Bet ne tame esmė. Ir taip visi žino,kad mes geriausios :P (visgi aš optimistė:D) Mano ranka mėlyna,šluba abiem kojom. Sekasi. Grįžus miegojau ~12 valandų ir man buvo mažai. Faktas,kad ten tikrai užteko miego :DDD Turėjom naktinių svečių.:D Tik tiek,kad trenerė išgirdo berniūūkus mūsų kambary ir jie truputį kentėjo. Bet nieko,jie vistiek geručiai.

Kas gi dar gero? Ai,laukiu nesulaukiu savaitgalio. Vis gi OV bus >:) G.I.V.29 pavarys.:D O Vika susivarys :D Bet nieko:) Jei pasakius gryną tiesą,tai man tereikia tų marškinėlių. Na gerai gerai,noriu ir žaisti. Tik po truputį atsiranda baimė pasirodyti. Ir vėl nežinau kodėl :DDD Peršasi išvada,kad išvis nieko nežinau :D Ir gerai,ilgiau nepasensiu :D