Toks jausmas,kad išsikraustau į kitą miestą ar kad išvis greit mirsiu. Norisi pabaigti tai,ko nebaigiau,susitaikyti su žmonėmis,su kuriais pykstuosi ir pamatyti brangius žmogelius. Taip liūdna ir niūru viduje. Širdelė gyvena tik prisiminimais,kurie priverčia šiek tiek smarkiau suplakti iš seniai patirtų jausmų. Kad ir šiandien. Pasakojau apie savo pirmąją meilę ir susimąsčiau ,kad tai turėjo būti mano ateitis. Žinoma,buvom vaikai,nelabai supratom ką darome teisingai ir kur klystame,bet tiek laiko praleidus kartu ir nereikėjus nieko kito tik jo...Ką žinau.
Nesinori vėl visko prisiminti,bet kad jau prisiminiau tai... Po jo turėjau dar n vaikinų,bet tik su juo jaučiausi taip gerai. Pilve skraidžiojo drugeliai,kūnu nueidavo siurpas kai paimdavo už rankos. Jaučiausi su juo saugi maža mergaitė,o jis man buvo didelis tvirtas vyras. Jo akys...jos nuoširdžios. Pažiūrėjus į jas visuomet jaučiausi saugi,net ir kai buvo blogai. Tie ilgi pasivaikščiojimai upės krantu ir ėjimas kartu maudytis buvo nepakartojami.
Tas paskutinis vakaras kartu...Jį vis dar prisimenu,lyg jis būtų įvykęs lyg vakar. Tas mėnulis,atsispindintis upėje ir tyli aplinka. Tas bučinys. Buvo fantastiška. Gal tuomet supratau,jog esu romantikė?:) Na nesvarbu kada.:) Viskas lyg ir buvo gražu,iki kitos dienos. Geriau to nebeprisiminsiu.
Tuomet nežinojau kas yra meilė. Nežinojau,kad jį mylėjau. Tik dabar,po kelerių metų,prisiminus visa tai supratau,kad be jo negaliu. Tikriausiai po jo susiformavo mano skonis vaikinams,susidėjau savo idealą. Jis buvo idealas. Po to pasąmoningai bandau rasti tokį,kaip jis. Kai po metų grįžau ten,pamačiau tavo glėby kitą. Mačiau tavo akis,kurios žiūrėjo į mane. Žiūrėjo ir klausė : "kodėl jos vietoje ne tu??". Tada supratau,kad tau manęs reikia ne mažiau,nei man tavęs. Daugiau negrįžau ten. Ir negrįšiu... Sunku ištarti,bet myliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą