Mhmmm... Pradėsiu nuo to nelemto sapno. Manau jo nepasakosiu,nes kam reikia,tai žino jo siužetą. Jau ne pirmą kartą sapnuoju,jog esu nėščia,ir kažkaip tas nėštumo jausmas man patinka :D Kvaila,bet rimtai patinka. Na,jei vadovaujantis tuo sapnu,tai tėvelis man nelabai prie širdies. Manau,su juo tikrai taip nenutiktų. Ir dėl to visai neliūdžiu.:) Su Aukseliu taip labai plačiai aptarinėjom tąjį sapną ir padarėm įvairiausių išvedžiojimų bei išvadų. Ir viena iš pagrindinių išvadų-duok Dieve kad visa tai neišsipildytų.:D
Šiandien maniau,kad man bus krachas. Tokia su*ista diena,viskas nesisekė. Pirma,visą kelionę senelis kniso protą,kad kelčiausi gyvent į Kretingą,nes "ten geriausi krepšininkai.eičiau į katalikišką gimnaziją. Visiškai pasikeisčiau". Bet kaip jis nesupranta,kad to nenoriu... Po visokiausių nesąmonių nebegaliu tylėti kai mane nervina. Ta prasme sumažėjo kantrybės kiekis. Užvažiavom į babiloną hamburgerių. Ir tik nuvažiavus į Piniavą pastebėjom,kad nėra dviejų burgerių. Kažkokia kalė nusuko du nesveikus sumuštinius,kuriais bučiau mitusi. Sumuštinių tai man negaila,gaila tik mamos nervų. Galiausiai atvažiavo namas. Viskas kaip ir buvo gerai,tik kad kažkokia dalbajobė dustininkė išsivartė iš savo trobos ir pradėjo aiškint,kad čia jos kelias ir kad niekas negali judėti be pirmininko leidimo. Tipo sugadinsim kelią,px kad jis jau seniai duobėtas. Rėkė rėkė ji geras 3 valandas,po to pradėjo rėkti ant mano mamos. Bl kaip gerai,kad po ranka neradau kokio akmens ar pagalio,būčiau paleidus į ją. Dar ji 'užsiundė' savo palaikymo komandą ir tryse rėkė ant mūsų. Nežinau kaip atrodžiau tuomet,bet jei jau teta įpylė kad nusiraminčiau,tai,manau,buvo žiauru. Tiesa,mielieji fūristai,įtraukę namelį į griovį,pabėgo iš vietos. todėl ir sėdžiu viena namuose,kai visi kiti budi prie namelio,kad toji asilo galva nesugalvotų išdaužt langų.
Sunkiausia buvo matyt išbalusį mamos veidą ir klausiančias akis. Norėjosi verkti. Viskas susidėjo,o daryt nieko negalėjau. Turėjau vyriškai laikytis. Ir laikiausi. Žinoma,truputį išgėriau sidro,kad neužmuščiau tos kurvelos. Bet tai,manyčiau,smulkmena.
Jei apie jausmus ir vidinę būseną. Jaučiuosi visiškai vieniša. Man reikia to draugiško švelnumo,to paprasto,bet galingo apkabinimo ir keletos žodžių tvirtybei. O šalia nieko nėra... Nors apsikabink medį. Taip negera širdelėj,taip tuščia ir šiurkštu. Teks tik atsigulus lovoje apsikabinti pliušinį meškutį... Reikia pailsėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą