Toks keistas jausmas. Toks,lyg būčiau niekam nereikalinga. Žinau,baisiai skamba,bet taip jau yra :) Priežasties nežinau. Tiesiog nėra laiko apmąstymams. Nuolatinis stresas ir spaudimas verčia daryti neapgalvotus veiksmus. Pastaruoju metu pati pradėjau savęs bijoti. Tik todėl,kad ta kaušė vis šliaužioja pro mano namus. bijau,kad ką ne to pasakysiu. Dar galiu pateikti realų pavyzdį: Joninės. Na nepasakosiu jų siužeto,bet man nefaina dėl savo elgesio. Tikriausiai taip buvo,nes nebevaldau savęs. Reikia,kad kažkas mane valdytų. Ir žinau kas mane taip 'išderino',bet garsiai neminėsiu. Kam reikia-tas žino. Nors tai turėtų būti akivaizdu. Nors...

Po to sapno pradėjau galvoti apie ateitį. Nesieju su jokiu konkrečiu žmogumi,tiesiog man labai įdomu kokiu keliu eisiu. Jei jau pati pradėjau eiti link savo tikslų,tai gal ir pasieksiu visko? Aišku,kažkiek tos senos mano pažiūros kiša koją. Draugai juokiasi iš tų pažiūrų,bet nieko negaliu padaryti. Nežinau iš kur jos tokios kvailos susiformavo. Juk nebuvau auklėjama tam. Net niekuomet nekalbėjau su mama apie TAI. Ir nematau būtinybės kalbėti. Na bet tai jau kita tema.:) Tai vat. Nežinau kodėl,bet tikrai noriu gražios ateities. Žinau,nebus viskas rožėmis klota,neišsirinksiu idealaus vyro savo vaikui,bet jau tokia esu,kad galiu ir net nepatinkantį žmogų pamilti. Tereikia laiko. Tebunie viską spręsti paliksiu visagaliui laikui.:)

Nebegaliu tverti be savo vienintelės meilės. Kūnas ir širdis reikalauja to,o protas neleidžia. Visa siela esu su juo,nesvarbu,kad jau seniai neužsiiminėjau tuo. Teks kada atvažiuoti ir...:D Noriu,kad kūnu vėl tekėtų tai,kad tas adrenalinas užlietų ir nepaleistų. Žinoma,turėjau galimybę tam,bet tai nebuvo palanki diena. Tiesiog negalėjau. O tai...niekad nemaniau,kad taip varys mane iš proto,net ir tada,kai kūnas visiškai pervargęs. Siela trokšta. Širdis nori. Ji juk manęs neklauso :)