Už lango nerimstantis lietus,neramus vėjas,o namuose taip šilta,gera. Tai susikūrėme per penkerius metus,kai buvo gyvenimo lūžis. Dabar vėl naujas lūžis. Tenka viską kurti iš naujo,ir niekam nė motais kiek laiko,pastangų ir jausmų kainuos. Tai turi būti pradžios pabaiga,kelias į švarią ateitį. Žinoma,nepatinka man naujovės,bet tenka paisyti kitų norus bei poreikius. Gyventi ne dėl savęs,o dėl kitų. Net nesvarbu,kad visi aplink skaudina ir daužo tą naivią širdelę į šipulius vėl ir vėl. O ji jau įpratusi. Vis gi šešiolika metų ją niokojo kas tik netingėjo,o ji negalėjo pasipriešinti. Ji gera. Net žymiai per daug naivi. Naiviai tiki tuo posakiu,kad "elkis su kitais taip,kaip norėtum,kad elgtųsi su tavimi". Ir jai nepaaiškinsi. Ji nieko neklauso. Kai pradėdavo skaudėti ir G liepdavo pasakyt,kad ji liautųsi,ji neklausydavo. Na žinoma,kam gi :D Juk ji savarankiška. Gal net maištinga. O gal tiesiog kažko prašė. Juk nevisada suprantu ko ji nori iš manęs.

Lyja lietus. Tokiais dideliais lašais plauna mano kambario langą. Ir prisimenu tuos laikus,kai buvau visai maža mergytė.:) Istorijos nebekartosiu,jau kažkada rašiau ją.

Parašyčiau daugiau,bet jau turiu lėkti statytis naujo gyvenimo...