Saulėta šilta diena. Atrodo ko gi daugiau norėt,telieka tik bėgt į kiemą ar griūt į valtį vidury kokio ežeriuko ir pasnausti. Mmm...gerai būtų :) visi švęs jonines. Mes ir.:) Bus linksma. Tikiuosi pirma nesmigsiu. Nors mažai šansų yra,kad taip nebus. Nenoriu verkšlenti (nors beveik visada taip ir darau),bet jau pavargau. Tos nesąmonės su nameliu,ta dx ir t.t. tiesiog vargina. Neskaitant to,kad beveik nevalgau ir neišsimiegu,tai dar ji ėda nervus. Nors kai bobulė prabilo apie mano užsiėmimą,ji nutilo ir nustojo žiūrėjusi į mane. Ir gerai. Jei dar vaidins draugyte ir vaikščios pas mus,tikrai turės reikalų su manim. Negąsdinu,tiesiog perspėju. Žinos kaip rėkti ant mano mamos ir siknisti visus reikalus...

Naujo gyvenimo statybos žiauriai nesiseka. Jos ir dabar vyksta,tik nežinau kaip sekasi. Net negaliu žiūrėti,kaip viskas laikosi ant siūlo. Iš dalies tai primena visa tai,akd įvyko per metus. Na nuo anos vasaros iki dabar. Tik man nepatinka vėl tie išgyvenimai,negalėjimas pratrūkt ar parodyt kad kažkas negerai. Negalima!!!!!! Vakar apsiverkė mama. Buvo žiauriai sunku sėdėti šalia kai ji verkia. O turėjau išmesti ledinę veido išraišką ir ją raminti optimizmu. Tuomet turėjau užšaldyti visus jausmus širdy,kad nepravirkčiau. Stengiausi.

Žiauriai reikia išsiverkt. Nebegaliu laikyt to didžiulio gumulo savyje. Vis sunkiau darosi žiūrint kaip viskas griūva. Ramiai,lediniu veidu ir blaiviu protu žvelgti į ateitį. Ir kur gi ta stiprybė,kai jos labiausiai reikia? :) Slepiasi bjaurybė. Ieva parodė keletą gerų vietelių,kur galima pasislėpt ir pamąstyt apie viską. Reiks kada. Juk ir uolos verkia :DDD

Galėčiau dar pasakot ir pasakot,tik bėda ta,kad jau turiu lėkti. Į gimtadienį,į kurį einu tik iš reikalo. O ką? Juk tik turiu vykdyti kitų norus. O kam gi atsižvelgti į mane? :DDD Viskas,liaujuosi juoktis ir lekiu. Vis gi praradau žavesį.