Nors nusišauk. Laikas be proto greitai bėga,nespėju net susivokti kaip viskas keičiasi. Kaip keičiasi oras,žmonių nuomonės ir požiūriai,visas gyvenimas baigia apsiversti aukštyn kojom. Pasaulis vis sukasi ir net nežada sustoti. Jau net galva apsvaigo nuo sukimosi. Prašau,išleiskite mane.:) Pirma naktis ten...ten,kur praleisiu ateinančius metus. Tas mažas kambariukas su maža siaura lova. Maža spinta. Kaip gerai,kad galėsiu dar kai ką padaryti.

Tai vat,pradedu asmeninį projektą "Statausi sau gyvenimą". Norinčius prisidėti ir šiek tiek padėti sutvarkyti tą plotą,prašau rašyti man į mobilujį telefoną,nes prie pc turėčiau dar ilgą laiką neatsirasti. Tikrai reikės lengvos pagalbos.:)

Neberašau. Nors kada gi rašiau? :DD Nesvarbu. Vienu žodžiu,nebeeiliuoju. Ir gerai. Pasaulis ir taip apkrautas nesąmonėmis,nereikia perkrauti jo. Nors jo,nėra tam laiko. O kai atsiranda noras rašyti,po ranka nerandu tos knygelės,kurią padovanojo sesius.:) Net nežinau kodėl čia rašau. Vis tiek niekam neįdomu,niekas neskaito. Ar ne tiesą sakau? :D

Kaip ir minėjau,jaučiuosi žiauriai vieniša. Kažkada klausė manęs ko man šiuo momentu reikia,atsakiau,kad stiprybės. Ir taip tebėra. Retkarčiais susimąstau...Apie tikrus draugus. Ir man labai jų trūksta. Be proto reikia to 'tvirto draugo peties'. Nesinori sakyti,bet labai reikia...išsiverkti. Ech...koks skirtumas. Juk tai niekam nerūpi. Juk niekas to negirdi...