Atrodo toks nekaltas tas krepšinis,bet... Lūžęs krūtinkaulis nežada nieko gero iš to sporto. Oh,dėl aistros viską galiu :) Skausmas nepakeliamas,neleidžia ramiai miegoti. Per tai net prisigalvojo mano kvaila galva visokių nesąmonių,bet apie tai vėliau. Tai vat,tikriausiai grįžta draugas trumpam :) Puiku,eisim vėl apsipirkti saldainių :D Praleistos pamokos netrukdys metų tėkmei,o puikiai praleistas laikas finansuos auklėtojos priekaištus.

Ėjau šįvakar pasivaikščioti po kapines ir priėjau partizanų kapus. Susidomėjau. Žvakės apšvietė užrašus ant paminklų,kurios su baime ir smalsumu skaičiau. 1944-1954 metai,Lietuva. Įsijungė nevaržoma vaizduotė ir panėrė į baisią istoriją. Tuomet dėl skausmo patikėjau,jog esu patriotė lietuvė,kurią mirtinai sumušė rusų kariai,o aš-nuo kūno senai atsiskyrusi dvaselė,vaikštanti po amžinos ramybės namus. Jaučiau tą didelį skausmą,veriantį ir stingdantį šaltį bei vaško kvapą. Manęs niekas nematė,ir tai,'žvaigždei',nepatiko. Bet netrukus išėjau iš ten ir viskas pranyko lyg būčiau sapnavusi baisiausią košmarą.

Pamanysi,jog esu trenkta paranojikė ar net maniakė,bet taip veikia didelio vaiko vaizduotė. :) O man nusispjaut. :p greičiau negu greitai į mokyklą,reikia nusiteikti tam,o laiko nėra. Atostogos,paskirtos vien sportui ir poilsiui nepadėjo nepamiršti mokyklos. Ta savaitė taip greitai prabėgo...

Tavo medinės rankos apkabino mano karštą kūną

Hmmm... Atostogos,paskirtos vien sportui ir poilsiui. Puiku,manyčiau. Nesusitinku su draugėmis,beveik niekur neinu pramogauti,neleidžiu laiko prie tos pragaro dėžės. Niekuomet nemaniau,kad taip galėčiau,tačiau po vasaros,atrodo,viskas įmanoma. Jaučiuosi visiškai tuščia,kaip kartoninė dėžė nuo naujo televizoriaus. Ir neklausk kodėl,nes negaliu atsakyti į klausimus apie savo vidinius 'reiškinius'.

Nebesišypsau. Tiksliau gal nėra kam šypsotis. Na gerai,jam nusišypsojau kartą,tačiau vien tik dėl to,kad prajuokino. Nėra noro šypsotis,nes juk bėgiojant aikštėj nelabai pasišypsosi,o miegant nekontroliuoju savęs. Neskaitant to,kad negaliu lankstyti dešinės rankos riešo galiu teigti,kad esu laiminga gaudama tokia didžiulę porciją sporto.

Kadangi esu žvaigždė tai pasipuikuosiu-padedu pusseserei išgyventi visą tą vargą,popierizmą ir susitaikymą su žmonėmis. Bandau pakeisti jos požiūrį į pasaulį ir visuomenę. Manau sekasi,tikrai stengiuosi padėti. Ir man net nesvarbu,kad ji bloga,juk aš-žmogus,aš-ne ji. Padedu kam reikia pagalbos,nes nesu blogas žmogus.

Kvaila,bet užėjo nenuvaldomas noras suvalgyti vaisių ar išgerti sulčių. Tačiau yra viena bėda-namuose nėra nieko panašaus. Tai vienas iš kai kieno simptonų,kurie man primena tą velnišką sapną po nelentų žvaigždučių skaičiavimo. :D Oh,geriau net nebetęsiu toliau,kam reikia-tas žino.

Nevykusi atostogų pradžia. Visiškai visą dieną nieko neveikiau. Totaliai nieko. Bandžiau atgaivinti savo kūną fiziškai,bet nepavyko. Tas nesiliaujantis gręžimas nedavė ramybės ausims,o dar vaikštantis vyriškis blaškė susikocentravimą į miegą. Nusprendžiau,kad nieko neveikti reikia turėti gabumų. Ta prasme pasikaustyti stipria kantrybe,valia,nusistatyti ir nuteikti save nieko neveikti. Maniau,kad tai lengva,bet žiauriai klydau.

Ką gi jums papasakojus? :) Sumažinto tipo žvėris tampa nebevaldomas galūnių kramtytojas ilgomis blakstienomis. Žinoma,kažkas ją nubaustų,bet pažiūrėjus į jos dailias akutes,praeina pyktis. Atseit ramina. Ir puiku,pamaniau,kai susipykau su viena asmenybe,turiu bent kas nuramina ir apkandžioja,kad grįžčiau prie blaivaus mąstymo.

Penktadienis tapo balionų naikinimo diena. :D Nežinau kiek tądien su Monika susprogdinome jų,tačiau buvo žiauriai linksma. Netoliese pirmokai laukė pamokos,tad ir jie šiek tiek pralinksmėjo. :) Suprantu tuos naujokėlius mūsų 'žaliukų kalykloje' ir man nei kiek negaila pagelbėt jiems atsipalaiduoti. Juk kažkada ir aš tokia buvau,tik nebuvo tokių linksmų plaučių antrokų. Visi tokie rimti,o mes... Keičiam istoriją :D

Šįryt žiūrėjau labai gerą,pamokantį filmą apie draugystę. Siužetas toks: mergaitė,netekusi mamos,kuri mirė komplikavus gimdymui,gyvena su tėčiu,kuris verčiasi laidojimo paslaugomis. Jų namuose jis rengia,sutvarko lavonus,taip pat viename iš kambarių juos šarvoja. Viskas kaip ir puiku suaugusiajam,bet tik ne mergaitei,kuri bijo mirties. Kaskart atvežus naują 'klientą',mergaitė,sužinojusi mirties priežastį,nulekia pas savo gydytoją ir išsako visus tojo 'kliento' simptomus. Ja tiki tik jos geriausias draugas,su kuriuo ji praleidžia visą savo laiką. Net mergaičių užgauliojimai neišskiria jų draugystės. Mergaitės tėtis susiranda artimą sau sielą,tad mergaitė,gaudama mažai dėmesio iš taip užsiėmusio tėvo,pradeda jos nekęsti,nesvarbu net,kad toji naujoji jo draugė vienintelė supranta mergaitę. Dieną su draugu praleidę prie upės,jie pasibučiuoja,išsiskiriant berniukas neakivaizdžiai pasako,jog myli ją. Tačiau kitą dieną mergaitė sužino žinią- jos draugas mirė. Jis norėjo rasti žiedą,kuri ji buvo pametusi,tačiau jį sugėlė bitės,kurioms jis buvo alergiškos. Toji žinia mergaitę pribloškia. Ji nevalgo,su niekuo nekalba,neina iš savo kambario. Susirinkus žmonėms jų namuose,ji išbėga iš savo kambario,paima berniuko ranką ir pradeda rėkauti įvairiausius dalykus,lyg jis būtų gyvas. Po kiek laiko ji sužinojo,kad jis mirė dėl žiedo,kuri ji pametė...
Tas filmas... Vos susilaikiau. Na visiems būna :) Tik tas filmas privertė mane dar atsakingiau pažvelgti į draugus.

Juk sakiau,kad meilei nėra amžiaus ribos. Netikėkit aplinkiniais,kurie sako,kad esi per jaunas(a) tikrai meilei.

Net nebežinau kelinta šiandien diena,kelintą žinutę čia rašau ir kiek laiko tam praleidžiu. Sakysi kvaila,ir tai bus teisinga. Ale savaitgalis... Žinau tik tiek ir to užtenka.

Už muzikos kontrolinį gavau stiprų devintuką. Atgavus sąsiuvinį perskaičiau tą eilėraštį. Sakysi,kad aš drąsi taip vadindama tas savas kelias eiliuotas eilutes eilėraščiu. Bet pripažinsiu,drąsos turiu pakankamai. Na ne tiek,kad išrėžčiau žmogui į akis ką manau,bet kad tuos žodžius pavadinčiau eilėraščio pradžia,užtenka. Gal kada pademonstruosiu kaip nereikia rašyti :D

Kvailas klausimas,bet ar galiu pykti? Ar galiu nors truputį įsižeisti? O iš viso ar tai kam nors rūpi? Atsižvelgiant į visą tai galiu drąsiai teigti,kad tikrai ne. Nepatinka man tas pasidalijimas į skirtingas barikadas ir smerkiantys žvilgsniukai,kurie perveria kaskart ką ne taip padarius. Ar tikrai taip stipriai peržengiau ribą? Stengiuosi būti gera,bet tai niekam nerūpi. Ir puiku. Paskutiniai metai kartu ir pasiskirstom į idiotiškas grupuotes. O gal dėl to kalta mano trauma? Žodžiu,neturiu į tai atsakymo ir dėl to jaučiuosi kaip didžiausia idiotė.

Baigsiu linksma nata. Tai vat,šuo mane gyvą baigia suėst. :D Kanda belenkur ir net nesureaguoja kai savo smailiais pieniniais dantukais praduria mano odą. :D Bet uztad leidžia pamiegot ant savo vilnonio kailio. Rytais purvina įšoka į lovą ir pažadina nuprausdama veidą ir įkąsdama į lūpą. :D Smagu. :)

Turiu lėkti gaudyti sumažinto tipo meškos,nes kažkur jau nulėkė,tad baigiu tas rašliavas. :)

Rytas. Nuo jo priklauso visos dienos nuotaikos,įvykiai. O ji... Nuo pačio ryto pradeda savo reidą. Nesuprantu,čia aš ką blogai darau ar tikrai jai manęs nereikia? Tokiu atveju reikia svarstyti paprastą dalyką: Kur dėtis? Pas tėvą negaliu,nes ten dar du maži vaikai. Draugai? Manau jiems per sunki našta tam. Baba? Vat nebent. Tikriausiai skamba žiauriai kvailai,bet jei taip ir toliau tęsis,tikrai teks dingti. Šuo metu esu visiškai nusiteikusi ir pasiruošusi tam. Vis tiek,neturiu ko prarasti. Visa,ką turėjau brangiausio nebėra. Tad dėl ko čia būti? Ji neką geresnė už jos motiną,kuri prieš du metus...

Sunku,bet reikia linksmai. Ką gi pasakius... Am...mano šortai 'dūžo' :) Gaila. Taip gerai tarnavo 'žaliukų' šortai,su kuriais kadaise sportavau ir/ar miegojau. Marškinėliai jau seniausiai panaudoti pagal nepaskirtį. Žiauru. :D

Susipykau,ir net labai. Tikriausiai net nenutuoki su kuo. Tai tikrai neaukštoji matematika,paprasčiausiai susipykau su savimi :) Dėl traumos,nes negalėjau pavaryt ir dėl per mažo užsispyrimo laimėti. Mano keliai mėlyni,koja ištynus ir taip pat mėlyna,kitos kojos piršto negaliu pajudinti. Nutrinti padų mozoliai. :D Žinau,manot,kad tik verkšlenu ir šiaip esu visiška nevykėlė toje srityje. Ir gerai manysit. Nes "blogam šokėjui ir 'kamuoliukai' trukdo" :D Tai vat. Šiaip tikrai stengiuosi bent atidirbt gynyboj,nes nespėju greit subėgiot su 1,5/2 kojos. Bet nieko,stengsimės trečiadieniui >:D

Ką gi pasakius tokio 'neverkšlenančio'? :) Am... Aš fuksas! :D Dėl krikštynų (kaip ir visi dabartiniai antrokai),dėl istorijos kontro,muzikos klausymo ir lietuvių 'apklausėlės'. Ir ką jūs man? O gi nieko. :D Jei per du kartus nesugebėjo manęs nužudyt,tai tikrai neparklupdys kontroliniai. :P Bijau prisišnekėti,tad beldžiu į medinį stalą tris kartus. Tik dėl atsargos. :)

Mano beprotė širdis kvailioja ir,kaip niekad,neklauso manęs. Pradedu manyti,kad ne ji mano,o aš jos. :D Kenkia ji man savo kvailais pasirinkimais,kaskart pagal sezonus. Labiau patiko,kai buvo: "Ledinę širdį aš turiu,
Ir ja mylėti negaliu.
Manau,kad meilė-tai klaida
Ir nemylėsiu niekada!!!!!!!!"
O dabar... Tiesiog,baisu. :) Kažką ir veikia,tik jau visus metus. Pavydi manęs net pliušiniam meškučiui,su kuriuo tik dalinuosi lova naktimis. :D Vargšas jis,dažniausiai atsikelia rytais ant žemės. :D Nors jo pasirinkimas su kuo miegoti :D :D :D



P.S. nepykit jei žinutėse kartojasi paveiksliukai. :)

Įdomi diena. Atrodytų lyg paprasta rudens vėsi diena,bet supratau vieną labai svarbų dalyką. Na taip,jums gal tai net neįdomu,tad garsiai nesiskelbsiu. Net nesigilink,vistiek nepatiks.

Muzikos pamoka. Jau girdėtos melodijos,tačiau netikėtai užplūdusios kūrybinės mintys veržėsi pro kraštus. Teko pamiršti temų kontrolinį ir eiliuoti apie...Tuomet skambančią muziką. Ir,manau,visai neblogai pavyko. :) Abejoju,nes rašiau į sąsiuvinį,kurį paėmė mokytoja,tad negaliu įvertinti savo nesąmonės. Tačiau žinau,kad išauš toji diena,kai jį perskaitys kas nors ir smagiai pasijuoks. Puiku,leisiu. Juk tai kvaila.

Varžybos. Jėtau. Tas jausmas... Adrenalinas. Įtampa ir intrigos,muštynės ir susitaikymai. Puiku. :) Laukiu rytojaus dėl to paties. :) Prisijuokiau bestebėdama iki ašarų. Pilvą dar dabar skauda. :D tik tiek,kad labai pavargau. Žiauriai. Nuo visko,visiškai visko. Jaučiu,kad greitai pasigausiu kokį peršalimą ir vėl teks atgulti į lovą kuriam laikui. Nors tai net labai nesąžininga žiūrint iš mano pozicijos. Noriu trečiadienio bet kokia kaina. Nes bus linksma. O kam gi nepatinka linksmybės? :D

Nervina kasdienybė. Nervina kiekviena diena. Net pati save nervinu,nes nervindama kitus sunervinu save. O nuo nervų apžęlia krūtinė :D arba užauga meškos kailis ant veido :D :D :D

Kūną iš vidaus drasko nebesveikas skausmas,jausmas. Seniai pamirštas skausmo,apmaudo,nusivylimo,pažeminimo jausmas,kuris tiesiog daužo minkščiausią raumenį. Primena tuos laikus,kai buvau bejėgė maža mergytė,visiškai viena prieš visą pasaulį. Dabar esu...esu didelė,bejėgė mergaitė,kuri stovi prieš visą priešiškai nusiteikusį pasaulį,kuris tik ir tenori išnaikinti silpnuosius. Vien dėl to grįžta tos baisios mintys apie... Pradžios pabaigą. Žinau,ima juokas skaitant,leipsti juokais,bet tokia mano savijauta šią akimirką. Kvaila. Kvaila taip kalbėti kreivų,bet tvirtų pečių savininkei,kurie atlaikė daugybės ašaras. Na ir? Manęs beveik niekas nėra matęs apsiašarojusios. Nežinau kodėl. Nežinau kiek galėsiu išlaikyti tą "kietos fainutės kaukę",kuri ale tipo suteikia taip reikiamų savybių šiuolaikiniam žmogui. Gali nesakyti,tavo akyse atrodau kaip emo,bet tik esu palaužtas žmogelis. Nors...kam rūpi?

"Geri žmonės neilgai gyvena"-pasakė vienas žmogus. Ir tai tikra teisybė. Totali. Žodis į žodį. Todėl taip retai sutinkame tų šiuolaikinių "dinozaurų". Ir gerai. Vienas žingsnis link pabaigos...

let's make love :D

Už lango siautėja šaltis,išmušantis skruostus raudoniu. Įvairiaspalviai lapai šoka ore,lyg kviesdami prisijungti,tačiau veriantis šaltis parvaro į šiltus namus,kuriuose prie židinio stovi šiltos vaisinės arbatos puodelis. Peršasi akivaizdi mintis- totalus ruduo! Smagu,pagalvojus,matyti besišildančias poras kūnų šiluma,vaikštančias nukritusių lapų jūroje. Miela širdžiai matant pirmokėlius,nedrąsiai žygiuojančius link mokyklos. Nuostabu. Juk tai ir yra gyvenimas,ar ne? :)

Sugriebė už minkščiausio raumens krūtinėje prisiminimai. Visi,be išimties. Na taip,bandau ištrinti praeitį iš savo smegenų vingių,bet nesiseka. Ruduo jaučiasi net ten.:) Bet nesvarbu.

Vasara. Tai jau taip... Kažkas atsitiko bėgant jai. Nežinau kas,bet nutiko. :) Tiksliau nieko nebesuprantu. Žinau tiek,kad tie,kuriais pasitikėjau,yra visiškai kitokie. Net priešingai nei maniau. Nebepažįstu žmonių bliam. :D Net pačių artimiausių. Tai gal čia aš kalta? Na,reiks rasti bendrą kompromisą tame.

Jis prisiminė. Žinoma,pabėrė gražių žodelių laviną,privertė užsinorėti susitikti. Pamečiau galvą. Pasakė,jog laisvai gali ir nori bendrauti su manimi. Džiugu. Kvietė atvažiuoti,bet šiuo metu nėra tam galimybių. Nors tikrai norėčiau.:) Pasiilgau tų naktų kartu,pasivaikščiojimų pajūryje,ilgų pokalbių sporto salėje. Fainutis.