Nevykusi atostogų pradžia. Visiškai visą dieną nieko neveikiau. Totaliai nieko. Bandžiau atgaivinti savo kūną fiziškai,bet nepavyko. Tas nesiliaujantis gręžimas nedavė ramybės ausims,o dar vaikštantis vyriškis blaškė susikocentravimą į miegą. Nusprendžiau,kad nieko neveikti reikia turėti gabumų. Ta prasme pasikaustyti stipria kantrybe,valia,nusistatyti ir nuteikti save nieko neveikti. Maniau,kad tai lengva,bet žiauriai klydau.

Ką gi jums papasakojus? :) Sumažinto tipo žvėris tampa nebevaldomas galūnių kramtytojas ilgomis blakstienomis. Žinoma,kažkas ją nubaustų,bet pažiūrėjus į jos dailias akutes,praeina pyktis. Atseit ramina. Ir puiku,pamaniau,kai susipykau su viena asmenybe,turiu bent kas nuramina ir apkandžioja,kad grįžčiau prie blaivaus mąstymo.

Penktadienis tapo balionų naikinimo diena. :D Nežinau kiek tądien su Monika susprogdinome jų,tačiau buvo žiauriai linksma. Netoliese pirmokai laukė pamokos,tad ir jie šiek tiek pralinksmėjo. :) Suprantu tuos naujokėlius mūsų 'žaliukų kalykloje' ir man nei kiek negaila pagelbėt jiems atsipalaiduoti. Juk kažkada ir aš tokia buvau,tik nebuvo tokių linksmų plaučių antrokų. Visi tokie rimti,o mes... Keičiam istoriją :D

Šįryt žiūrėjau labai gerą,pamokantį filmą apie draugystę. Siužetas toks: mergaitė,netekusi mamos,kuri mirė komplikavus gimdymui,gyvena su tėčiu,kuris verčiasi laidojimo paslaugomis. Jų namuose jis rengia,sutvarko lavonus,taip pat viename iš kambarių juos šarvoja. Viskas kaip ir puiku suaugusiajam,bet tik ne mergaitei,kuri bijo mirties. Kaskart atvežus naują 'klientą',mergaitė,sužinojusi mirties priežastį,nulekia pas savo gydytoją ir išsako visus tojo 'kliento' simptomus. Ja tiki tik jos geriausias draugas,su kuriuo ji praleidžia visą savo laiką. Net mergaičių užgauliojimai neišskiria jų draugystės. Mergaitės tėtis susiranda artimą sau sielą,tad mergaitė,gaudama mažai dėmesio iš taip užsiėmusio tėvo,pradeda jos nekęsti,nesvarbu net,kad toji naujoji jo draugė vienintelė supranta mergaitę. Dieną su draugu praleidę prie upės,jie pasibučiuoja,išsiskiriant berniukas neakivaizdžiai pasako,jog myli ją. Tačiau kitą dieną mergaitė sužino žinią- jos draugas mirė. Jis norėjo rasti žiedą,kuri ji buvo pametusi,tačiau jį sugėlė bitės,kurioms jis buvo alergiškos. Toji žinia mergaitę pribloškia. Ji nevalgo,su niekuo nekalba,neina iš savo kambario. Susirinkus žmonėms jų namuose,ji išbėga iš savo kambario,paima berniuko ranką ir pradeda rėkauti įvairiausius dalykus,lyg jis būtų gyvas. Po kiek laiko ji sužinojo,kad jis mirė dėl žiedo,kuri ji pametė...
Tas filmas... Vos susilaikiau. Na visiems būna :) Tik tas filmas privertė mane dar atsakingiau pažvelgti į draugus.

Juk sakiau,kad meilei nėra amžiaus ribos. Netikėkit aplinkiniais,kurie sako,kad esi per jaunas(a) tikrai meilei.