Kūną iš vidaus drasko nebesveikas skausmas,jausmas. Seniai pamirštas skausmo,apmaudo,nusivylimo,pažeminimo jausmas,kuris tiesiog daužo minkščiausią raumenį. Primena tuos laikus,kai buvau bejėgė maža mergytė,visiškai viena prieš visą pasaulį. Dabar esu...esu didelė,bejėgė mergaitė,kuri stovi prieš visą priešiškai nusiteikusį pasaulį,kuris tik ir tenori išnaikinti silpnuosius. Vien dėl to grįžta tos baisios mintys apie... Pradžios pabaigą. Žinau,ima juokas skaitant,leipsti juokais,bet tokia mano savijauta šią akimirką. Kvaila. Kvaila taip kalbėti kreivų,bet tvirtų pečių savininkei,kurie atlaikė daugybės ašaras. Na ir? Manęs beveik niekas nėra matęs apsiašarojusios. Nežinau kodėl. Nežinau kiek galėsiu išlaikyti tą "kietos fainutės kaukę",kuri ale tipo suteikia taip reikiamų savybių šiuolaikiniam žmogui. Gali nesakyti,tavo akyse atrodau kaip emo,bet tik esu palaužtas žmogelis. Nors...kam rūpi?

"Geri žmonės neilgai gyvena"-pasakė vienas žmogus. Ir tai tikra teisybė. Totali. Žodis į žodį. Todėl taip retai sutinkame tų šiuolaikinių "dinozaurų". Ir gerai. Vienas žingsnis link pabaigos...