Kaip smagu rasti savo seną telefoną! Tiksliau, kaip smagu rasti seną, veikiantį telefoną, kuriame yra pirmosios meilės nuotrauka! Dievinu tą telefoną dėl jaunos paauglystės sentimentų, pirmųjų meilės prisipažinimų sms ir kitą. Keletą tokių radau, tad manau, kad nenusidėsiu, paviešindama tai, kas mane džiugina, įsijungus šį "senuką".

"Tu tik nepyk ant manęs. Aš tave juk myliu:) Ir būk gera, nepyk. Susitiksim, bučkis tau:*"- Martynas
"Myliu tave, zuiki." - Benas
"Aš ant rimto, kad tave myliu" - Konstantinas
"Myliu tave, mažut", "Myliu tave iš visos širdies. Myliu, myliu,myliu" - Tomas

Gaila, kad naujesni telefonai neturi normalios archyvavimo programos, įrašas būtų spalvingesnis :D

O šiaip, širdelei sunku. Slegia kažkoks sunkus akmenukas, ypač, kai žinau, kad kažkiek esu evil ar kažkas panašaus. Keista elgtis kiek kitaip, nei tai darydavau anksčiau, gaila, kad beliko tik tas susiparinimo jausmas. Niekaip neišmokstu jo užmarinti, išrauti ar šiaip nužudyti, trūksta patirties ir daug daug ledo. Nekenčiu savęs už kvailą būdą ir kvailus siekius, už kvailą nuostatą, kad geriau elgtis su kitais taip, kaip su manimi elgiasi kiti. Žinoma, nelengva būti tokia pačia bjaurybe ir siuntinėti visus ant trijų raidžių, bet teks įprasti. :)

Niekada nemaniau, kad pildyti kitų užgaidas bus taip sunku. Laužiausi, nepasidaviau palenkiama link to, spardžiausi ir rėkiau, nes nenorėjau to daryti, nes man tai buvo per daug nehumaniška. Tačiau vieną kartą nusprendžiau įgyvendinti senus JŲ prašymus. Man buvo linksma (tikriausiai ir jos jautė tą malonumą), gal labiau malonu, nes buvau tokia, kokios TROŠKOTE. Tik bėda ta- KAŽKAS supyko. Ir jeigu šiuo momentu būčiau viena namuose, nusijuokčiau skardžiu juoku per visus namus. Gaila, šunukas miega šalia mano kojų, nenoriu žadinti. Taigi, priėjau prie tokios išvados, kad daugiau teks gyventi tik sau ir tik dėl savęs. Nes kvaila matyti IŠSIDIRBINĖJANČIĄ aplinką, ir mane, su ūkišku muilu rankoje, lakstančią iš paskos. Žinau, kad man skaudžiai klius už šiuos žodžius, bet juk visi pyksta už tiesą :)

Praūžė Mano gimtadienis. O taip, jis buvo nuostabus... Daug Butkutės, dar daugiau pačių pačiausių, linksmybių, juoko ir, žinoma, draugystės. Nebuvo šalta sėdėti kieme iki paryčių, nebuvom ir girti. Tiksliau, buvau apgirtusi nuo tos teigiamos draugų auros. Viskas buvo idealu, išskyrus vieną įvykį, tačiau jo neplėtosiu, nes kam reikia, tas žino. O šiaip, aš užskaitau :)

Mokslai eina velniop, oras eina šiltyn, ūpas auga lyg ant mielių, o ir aš nebe ta pati. Suaugau. Gavau mašina. Ir ne bet kokią, o raudoną, BMW. Sentimentai vis primena vėjavaikiškumą. O gal jis įgimtas?


Ir pabaigai, mane užkniso tos scenos, tie išsiknisinėjimai ir perfrazavimas, mano žodžių išvartymas taip, kad likčiau kalta. Pakaks! Atsiduoti turiu bernui, o ne bet kam :D

"Viskas prasidėjo labai gražiai, tu man iš pirmo žvilgsnio į akį kritai. Mes leidom laiką tik aš ir tu kartu, mes netgi galvojom kiek turėsim vaikų! Mes svajojom, statėm savo pasakų pilį, negalėjau pasakyti, bet mąsčiau tyliai, kaip tu atrodytum su *nuotakos suknia, bet kaip daugelį kitų tu apgavai mane. Net dabar suprasti niekaip negaliu, kodėl net po visko aš tavim tikiu. Nenoriu, negirdžiu ir nematau- tyliau! Taip anksčiau sakiau. Dabar jau susitaikiau su viskuo kaip yra, nepykstu, suprantu, buvau tavo auka. Tik sau niekaip atleisti negaliu, buvau aklas, o dabar iš naujo gyvenu. Aš krentu, nes atsisveikint su tavim labai sunku. Tu mano širdyje, tu mano galvoje, bet suprantu, kad geriausia man pamiršti tave. Aš galvojau, be tavęs pasaulis nebus gražus. Puiku, su tavim jis buvo saldus. Galvojau, šypsena niekad mano veide nepasirodys kaip anksčiau, kai pamatydavau tave. Nenoriu kaltint tavęs, neprašau priimta atgal, prisiglausti prie savęs. Ką sukūrėm kartu tegul eina šalin iš mano galvos, reik žiūrėti tolyn. Dabar aš čia, tu labai toli, viskas gerai ir diena nereali. Nebėra jausmų skaudžių, karčių, jokių, pradėjau džiaugtis tuo, ką turiu. Daugiau niekas nežais, nejuokaus su manim, neapgaus, neišduos, negyvensiu viltim. 'Kačiuk, meile, brangusis, zuiki", šitas melas iš tavęs iš tiesų skambėjo puikiai! Aš krentu, nes atsisveikint su tavim labai sunku. Tu mano širdyje, tu mano galvoje, bet suprantu, kad geriausia man pamiršti tave. Aš krentu, nes atsisveikint su tavim labai sunku. Tu mano širdyje, tu mano galvoje, bet suprantu, kad geriausia man pamiršti tave. Aš krentu, bet pažiūrėk į mane, aš viską suprantu. Tu mano širdyje, tu mano galvoje... Buvai, nes aš pamiršau tave."



* reiktų pakeisti į vestuvių kostiumu

Pasikeičiau. Pradėjau stengtis nebesigailėti savo veiksmų, nebegraužti savęs ir nebebūti gerute. Baisiai užkniso, kai brangūs žmonės spjaudo man į veidą, todėl nusprendžiau priežasties ieškoti savyje. Nežadu teisti, nes nesu ideali, bet stengsiuosi būti negailestinga sau. Ir man nerūpi jokie principai, jokie pykčiai ir visos kitos nesąmonės. Tik dabar supratau, kad kažkam buvau atpirkimo ožys, į kurį, kaip į žmogų, pradėta žvelgti tik po išsiskyrimo. Kvaila, baisiai kvaila. Kvaila ir girdėti žodžius, tokius, kaip: "Tu esi mano draugė", "Man reikia tavęs", "Be tavęs daugiau nieko neturiu",ypač, kai tuos pačius žodžius sakiau kitiems, bet jų niekas negirdėjo. Todėl man nerūpi. Pradėsiu gyventi tik sau ir tik dėl savęs.

Džiugu, kad prasidėjo pavasarėlis. Tas metų sezonas man labai asocijuojasi su meile, ir ne todėl, kad prasideda ruja,o todėl, kad "Altorių šešėly" Pavasarėliu Liusė vadino Liudą Vasarį, taip išreikšdama savo šiltus jausmus jam. Toji knyga, turbūt, viena geriausių iš privalomų perskaityti knygų sąrašo, bent jau mano tokia nuomonė. Taigi, kad ir kokias šiltas asociacijas sukeltų saulutė, šildanti mano nugarą, aplink slapstosi vienos nelaimės. Per šį mėnesį teko susidurti su trejomis mirtimis ir vienu paguldymu į ligoninę. Baugu, kai žmogus, gulintis baltų sienų pastate, kalba apie mirtį, todėl vengiu ten eiti. Visgi su mama esame humaniškos, tad aplankėme ją ligoninėje, nešinos jogutiniu tortu ir deficitine mišraine. Džiaugiuosi, kad bent taip galiu prisidėti prie sveikimo.

O šiaip, nieko naujo. Džiaugiuosi laisve, klijuoju, kas sudužo ir meldžiu saulės dievo greitos vasaros. Nes man šalta...

I still loving you

Keistas jausmas griebia mano širdį, kūną, protą. Atrodo, kad užlipčiau sienomis ligi lubų ir nusižudyčiau, apsinuodijusi šimtmečio senumo dulkėmis. Prisiminimai geriau kankina, nei kutenimai. Prisipažinsiu, eilinį kartą susimoviau, bet ne taip baisiai, kad nekęsčiau savo kūno. O galėjo ir taip nutikti, trūko nedaug...

Jaučiuosi vieniša. Turbūt todėl smigau po "Boom". Pasaulis sukosi kaip išprotėjęs, o ir mano lova nestovėjo lovoje. Taip taip, jūs teisūs, gerbiamieji. Tik neišdrįstu to garsiai pasakyti, nes jaučiuosi didžiausia pasaulio kvailė, skandindama savo nuoskaudas gazuotame gėrime. Pasimetėt? Aš irgi.

Šiandien darkart įsitikinau, kad žmonės nesikeičia, jie tik moka gerai užpudruoti savo blogybes, kurios, nuplautos netikėtu pavasario lietumi, kaipmat pasirodo. Žinojau, kad yra "tuščių" žmonių, bet kad jų tiek daug supa mane tikrai nesitikėjau. Net tada, kai matai patį nuostabiausią žmogų, ištiktą nelaimės, jos sugebėjo išeiti po penkių minučių. Nepagarba žmogiškumui. Nei kiek nekeista, bet šiek tiek didžiuojuosi savimi, nes sugebėjau atsilaikyti, sugebėjau apkabinti, būti akimirkai ne neklaužada mokine, o stiprybės šaltiniu. Tesugebėjau ištarti banalią frazę: "Viskas bus gerai", net netikėjau tuo. Ech...

Kas dar? Taip, aš kiaulė, nes atstūmiau. Atsiprašau. Tačiau negaliu kitaip. Atleisk...

Paskutinės vaikystės dienos. Dieve, kodėl man leidai taip greitai suaugti? Nenoriu būti didelė... Noriu glausti prie savo krūtinės pliušinį meškutį taip pat, kaip tai dariau, būdama maža. Noriu, kad vėl galėčiau statyti mažoms mašinytėms garažus smėlio dėžėje, kartu su berniukais, ir niekas nesakytų, jog "kažkas kažkam patinka". Žavus vaiko pasaulis. Žavus, nes gali daryti viską, ko negali suaugusieji. Ar kada teko matyti bėgiojančias suaugusias moteris basomis kojomis, lyjant vasaros lietui? Manau, ne. O aš pamenu, kaip bėgdavos šviežiai išesfaltuotu keliu basomis, mažutėmis kojytėmis. Todėl norėčiau likti su dvejomis kasytėmis.

Pagaliau išmokau vairuoti. Pagaliau nebepamirštu praleisti pėsčiųjų, einančių per perėją. Nors neguodžia tai, tik dar vienu žingsniu suaugau... Pamilau Jį, tiksliau, vos nepradėjau kraustytis iš proto dėl jo. O tai tikrai spurtas link didelės aš. :s Damn, ir metai paskutiniai, kai žaisiu. Ir kuo nusipelniau tokių bausmių? Kvaila verkšlenti, bet man tai galima. Visiems kvailiams galima.

Mano veidą dengia veidrodiniai ir galva lyg iš po preso ištraukta. Kaltas naktinis filmas (ne porno, jei ką), kurį privalėjau baigti žiūrėti. Taigi, esmė- šiuolaikinis JAV jaunimas. Viena jauna mokytoja paaukoja savo šeimyninį gyvenimą vardan jaunuolių, išmoko juos būti dorais žmonėmis ir t.t. Visai patiko, užskaitau. O vėliau, atsigulus į lovą, nedavė ramybės galvojimas apie gimšiuką. Mąsčiau, kokią gi temą geriausia būtų pasirinkti. Kadangi su Ieva prigalvojom gan originalių, teks iš to sąrašiuko ką nors pakopint savo šventei. O kur gi dėsiuos, jei laikas niekieno neklauso...

Radinys telefone Nr. 3

Gyvenimas yra lyg nuotraukų albumas: gali prisiminti praeitį, gyventi dabartimi ir stengtis kuo spalvingiau užpildyti tuščius albumo puslapius. Kasdien kiekvienas iš mūsų prisimename kokį nors įvykį, įklijuojame naują prisiminimą. Kartais žmones kankina prisiminimai, kuriuos dažnai primena daina, išgirsta autobuse, važiuojant namo, ar gamtos reiškinys, nepakartojamai gražus ir nepamirštamas. Esu viena iš tų sentimentų kalinių, kuriai neduoda ramybės atminty įsirėžęs Jo žvilgsnis. Dar dabar pamenu Jo rudas akis, kurios kasdien žvelgdavo į mane, kaip į didžiausia stebuklą pasaulyje. Pamenu ir jo kvapą, nuo kurio tapau priklausoma. Jis mane svaigino taip, kaip HeRoInAs svaigina nArKoMaNą! Taip, sirgau tavimi... Niekada nepamiršiu tų vakarų, kai paimdavai mano ranką ir vesdavai į nuostabiausias vietas. Jos buvo tokios paprastas, bet kartu ir tokios idealios, tokios žavios. Ar gali patikėti, kad išmokei mane pastebėti gamtos grožį? Kas žino, kokia iš manęs būtų išaugusi gyvastis, jei ne Jis. Kai būnu viena kambary, užmerkiu savo užgesusias akis, įjungiu likusią vaizduotę ir bandau pajusti Jo rankas ant savųjų, kaip tai būdavo anksčiau. Jis glaudė jas prie savo lūpų sakydamas, jog jos- švelniausios pasaulyje ir kad jis mylės mane amžinai. Aš tikėjau. Dar dabar tikiu, bet...veltui. Prisimenu, kai tapai mano širdies riteriu, apgindamas mane lyg savo širdies damą nuo kiemo vaikėzo, trenkdamas tiesiai jam į tarpuakį. O ar pameni, kai kiemo vaikai mus sutuokė? Kvaila, bet tai buvo tikra. Daug tikriau, nei visa vestuvių pompastika. Kodėl? Nes viskas buvo tikras : aš, tu, jausmas, akys, aplinka...viskas. Bet nejaugi tai reiškia, kad visą gyvenimą galėsiu mylėti tik Tave??

devyni medaliai mano širdyje

Nusižengiau saviems įstatymams. Tikrai. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet grįžtu prie tos pačios senosios Kalės iš didžiosios raidės. Taip, įskaudinau, todėl atsiprašau... Tačiau kitaip negalėjau. Negaliu šalia savęs turėti dar vieno skystablauzdžio, kuris miegotų ant mano krūtinės ir slėptųsi mano užnugaryje, pamatęs ką baisaus. Ne! Tai aš noriu rytais atsibusti ant kažkieno krūtinės ir slėptis nuo pikto pasaulio akių už kažkieno nugaros. Pakanka, kad visiems esu energijos, stiprybės šaltinis, juk vis dėl to esu mergaitė!!!

Neramina tai, kad negaliu ramiai gyventi: kas dieną išgirstu vis naujų dalykų, naujų komentarų ar šiaip kalbų apie savo gyvenimą. Ir baisiai nesvarbu, ar tai tiesa, ar tai melas. Visi nesiliaudami kalba apie mane kaip apie kokią pasaulinio lygio garsenybę, "paparacina" ir po to viešina nuotraukas. Dar vėliau bando nuspręsti, kaip man būtų geriau gyventi ir kas man tinka į poras. Dar vėliau, sužinai tokių faktų, kokių net pati nežinojai. Ir galiausiai, išryškėja tos "ryškios asmenybės", tos "gossip girls", kurioms taip baisiai rūpi mano paprastas gyvenimas. Skaudžiausia tai, kad kadaise jas laikei draugėmis. Ir atsakyki man, nenusipelniau ramaus gyvenimo? Kam reikia lįsti į dušią??

Neatsižvelgiant į visa tai, džiaugiuosi, kad pagaliau priartėjau vienu žingsneliu arčiau link vairuotojo pažymėjimo. Damn, 93% ir grįžtu į žaidimą. Širdis jau dabar jaudinasi, pagalvojus apie žaidimą, apie vienintelę meilę, apie gyvenimą. Nepyk, L***** :*

O šiaip, gyvenimas baisiai įdomus. Kartą, per lietuvių pamoką išgirdau muziką, skambančią iš gretimo kabineto, ir taip pagavo įkvėpimas... Gaila, kad per daug idėjų turėjau galvoje, ir jokio lapelio šalia nebuvo. Nes nagrinėjom J.Biliūną, o jis- mano autoritetas.