Radinys telefone Nr. 3

Gyvenimas yra lyg nuotraukų albumas: gali prisiminti praeitį, gyventi dabartimi ir stengtis kuo spalvingiau užpildyti tuščius albumo puslapius. Kasdien kiekvienas iš mūsų prisimename kokį nors įvykį, įklijuojame naują prisiminimą. Kartais žmones kankina prisiminimai, kuriuos dažnai primena daina, išgirsta autobuse, važiuojant namo, ar gamtos reiškinys, nepakartojamai gražus ir nepamirštamas. Esu viena iš tų sentimentų kalinių, kuriai neduoda ramybės atminty įsirėžęs Jo žvilgsnis. Dar dabar pamenu Jo rudas akis, kurios kasdien žvelgdavo į mane, kaip į didžiausia stebuklą pasaulyje. Pamenu ir jo kvapą, nuo kurio tapau priklausoma. Jis mane svaigino taip, kaip HeRoInAs svaigina nArKoMaNą! Taip, sirgau tavimi... Niekada nepamiršiu tų vakarų, kai paimdavai mano ranką ir vesdavai į nuostabiausias vietas. Jos buvo tokios paprastas, bet kartu ir tokios idealios, tokios žavios. Ar gali patikėti, kad išmokei mane pastebėti gamtos grožį? Kas žino, kokia iš manęs būtų išaugusi gyvastis, jei ne Jis. Kai būnu viena kambary, užmerkiu savo užgesusias akis, įjungiu likusią vaizduotę ir bandau pajusti Jo rankas ant savųjų, kaip tai būdavo anksčiau. Jis glaudė jas prie savo lūpų sakydamas, jog jos- švelniausios pasaulyje ir kad jis mylės mane amžinai. Aš tikėjau. Dar dabar tikiu, bet...veltui. Prisimenu, kai tapai mano širdies riteriu, apgindamas mane lyg savo širdies damą nuo kiemo vaikėzo, trenkdamas tiesiai jam į tarpuakį. O ar pameni, kai kiemo vaikai mus sutuokė? Kvaila, bet tai buvo tikra. Daug tikriau, nei visa vestuvių pompastika. Kodėl? Nes viskas buvo tikras : aš, tu, jausmas, akys, aplinka...viskas. Bet nejaugi tai reiškia, kad visą gyvenimą galėsiu mylėti tik Tave??