Niekada nemaniau, kad pildyti kitų užgaidas bus taip sunku. Laužiausi, nepasidaviau palenkiama link to, spardžiausi ir rėkiau, nes nenorėjau to daryti, nes man tai buvo per daug nehumaniška. Tačiau vieną kartą nusprendžiau įgyvendinti senus JŲ prašymus. Man buvo linksma (tikriausiai ir jos jautė tą malonumą), gal labiau malonu, nes buvau tokia, kokios TROŠKOTE. Tik bėda ta- KAŽKAS supyko. Ir jeigu šiuo momentu būčiau viena namuose, nusijuokčiau skardžiu juoku per visus namus. Gaila, šunukas miega šalia mano kojų, nenoriu žadinti. Taigi, priėjau prie tokios išvados, kad daugiau teks gyventi tik sau ir tik dėl savęs. Nes kvaila matyti IŠSIDIRBINĖJANČIĄ aplinką, ir mane, su ūkišku muilu rankoje, lakstančią iš paskos. Žinau, kad man skaudžiai klius už šiuos žodžius, bet juk visi pyksta už tiesą :)

Praūžė Mano gimtadienis. O taip, jis buvo nuostabus... Daug Butkutės, dar daugiau pačių pačiausių, linksmybių, juoko ir, žinoma, draugystės. Nebuvo šalta sėdėti kieme iki paryčių, nebuvom ir girti. Tiksliau, buvau apgirtusi nuo tos teigiamos draugų auros. Viskas buvo idealu, išskyrus vieną įvykį, tačiau jo neplėtosiu, nes kam reikia, tas žino. O šiaip, aš užskaitau :)

Mokslai eina velniop, oras eina šiltyn, ūpas auga lyg ant mielių, o ir aš nebe ta pati. Suaugau. Gavau mašina. Ir ne bet kokią, o raudoną, BMW. Sentimentai vis primena vėjavaikiškumą. O gal jis įgimtas?


Ir pabaigai, mane užkniso tos scenos, tie išsiknisinėjimai ir perfrazavimas, mano žodžių išvartymas taip, kad likčiau kalta. Pakaks! Atsiduoti turiu bernui, o ne bet kam :D