Pasikeičiau. Pradėjau stengtis nebesigailėti savo veiksmų, nebegraužti savęs ir nebebūti gerute. Baisiai užkniso, kai brangūs žmonės spjaudo man į veidą, todėl nusprendžiau priežasties ieškoti savyje. Nežadu teisti, nes nesu ideali, bet stengsiuosi būti negailestinga sau. Ir man nerūpi jokie principai, jokie pykčiai ir visos kitos nesąmonės. Tik dabar supratau, kad kažkam buvau atpirkimo ožys, į kurį, kaip į žmogų, pradėta žvelgti tik po išsiskyrimo. Kvaila, baisiai kvaila. Kvaila ir girdėti žodžius, tokius, kaip: "Tu esi mano draugė", "Man reikia tavęs", "Be tavęs daugiau nieko neturiu",ypač, kai tuos pačius žodžius sakiau kitiems, bet jų niekas negirdėjo. Todėl man nerūpi. Pradėsiu gyventi tik sau ir tik dėl savęs.

Džiugu, kad prasidėjo pavasarėlis. Tas metų sezonas man labai asocijuojasi su meile, ir ne todėl, kad prasideda ruja,o todėl, kad "Altorių šešėly" Pavasarėliu Liusė vadino Liudą Vasarį, taip išreikšdama savo šiltus jausmus jam. Toji knyga, turbūt, viena geriausių iš privalomų perskaityti knygų sąrašo, bent jau mano tokia nuomonė. Taigi, kad ir kokias šiltas asociacijas sukeltų saulutė, šildanti mano nugarą, aplink slapstosi vienos nelaimės. Per šį mėnesį teko susidurti su trejomis mirtimis ir vienu paguldymu į ligoninę. Baugu, kai žmogus, gulintis baltų sienų pastate, kalba apie mirtį, todėl vengiu ten eiti. Visgi su mama esame humaniškos, tad aplankėme ją ligoninėje, nešinos jogutiniu tortu ir deficitine mišraine. Džiaugiuosi, kad bent taip galiu prisidėti prie sveikimo.

O šiaip, nieko naujo. Džiaugiuosi laisve, klijuoju, kas sudužo ir meldžiu saulės dievo greitos vasaros. Nes man šalta...