Keistas jausmas griebia mano širdį, kūną, protą. Atrodo, kad užlipčiau sienomis ligi lubų ir nusižudyčiau, apsinuodijusi šimtmečio senumo dulkėmis. Prisiminimai geriau kankina, nei kutenimai. Prisipažinsiu, eilinį kartą susimoviau, bet ne taip baisiai, kad nekęsčiau savo kūno. O galėjo ir taip nutikti, trūko nedaug...
Jaučiuosi vieniša. Turbūt todėl smigau po "Boom". Pasaulis sukosi kaip išprotėjęs, o ir mano lova nestovėjo lovoje. Taip taip, jūs teisūs, gerbiamieji. Tik neišdrįstu to garsiai pasakyti, nes jaučiuosi didžiausia pasaulio kvailė, skandindama savo nuoskaudas gazuotame gėrime. Pasimetėt? Aš irgi.
Šiandien darkart įsitikinau, kad žmonės nesikeičia, jie tik moka gerai užpudruoti savo blogybes, kurios, nuplautos netikėtu pavasario lietumi, kaipmat pasirodo. Žinojau, kad yra "tuščių" žmonių, bet kad jų tiek daug supa mane tikrai nesitikėjau. Net tada, kai matai patį nuostabiausią žmogų, ištiktą nelaimės, jos sugebėjo išeiti po penkių minučių. Nepagarba žmogiškumui. Nei kiek nekeista, bet šiek tiek didžiuojuosi savimi, nes sugebėjau atsilaikyti, sugebėjau apkabinti, būti akimirkai ne neklaužada mokine, o stiprybės šaltiniu. Tesugebėjau ištarti banalią frazę: "Viskas bus gerai", net netikėjau tuo. Ech...
Kas dar? Taip, aš kiaulė, nes atstūmiau. Atsiprašau. Tačiau negaliu kitaip. Atleisk...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą