Kodėl nėra lietaus?

Beveik vidurnaktis, o širdį drasko į skutelius. Sako, tokiu paros metu reikia miegoti, bet ar įmanoma užmigti, kai beprotiškai skauda? Pabandykite sužeistajam liepti užmigti. Na ir šmaikštu! Kartais pamąstau, kad mylėti daug labiau skauda, nei išsinarinti petį ar nusibrozdinti kelius. Nes emocijos ir prisiminimai pastoviai grauš ir didins širdies žaizdą, o vat nubrozdinimą juk gali užklijuoti pleistru. Širdis galėtų patvinti išskiriamais pūliais ir iššlapiuoti esamą užkratą, bet neee... tik ne manoji. Ji man sakė, kad negali daryti to, kas šlykštu. Neva pačiai pašalinti užkratą, kuris kasdien sukelia skausmą yra per daug bjauru jai. Mat lengviau yra didvyriškai viską atkentėti. Treniruotė mat. Kas jos nenužudo, tas suklijuoja su momentu. Ir tie jos žodžiai mane taip prajuokino...

Blogiausia, kad emocijų tiek daug, kad netelpa krūtinėje. O išlieti jų nėra kur. Ir veidą po truputį pradeda puošti niūri nuotaika, nes nėra nieko skaudžiau nei išdavystė ar melas. Ir žinote ką? Kai prisieki ištikimybe, tikiesi to paties, bet kai to nesilaikoma... Norisi išdaužyti kažkam snukį. Bet taip smarkiai, kaip tame filme apie tris metrus virš dangaus. Nesvarbu, ar tai bus apspardyta automobilio padanga, ar sudaužytas buvęs geriausias draugas. Juk tik per jį viskas ir nutiko. Tik per jį praradau viską, ką turėjau. Nes jis yra gyvulys, paskutinis išnaudotojas ir egoistas, ieškantis aukos, kur galėtų pakaišioti savo daikčiuką. O taip yra, nes jo akys nebe to gero žmogaus, į kurį žiūrėjau kaip į vieną iš didžiausių žmonių pasauly, bet to, kurį valdo apsėdimas. Seksas. Pinigai. Alkoholis. Neištikimybė. Tai visos vertybės, kurias jie abu dabar suvokia. Tai gal visgi gerai, kad pabėgau nuo to?

Jaučiuosi pardavusi savo meilę. Tad niekuo nesiskiriu nuo Satinos. Nes tiek ji, tiek aš turėjome svajones, kurias bandė įgyvendinti šlykštūs padarai su besąlygiškai veikiančių poravimosi instinktu. Niekuomet nepamiršiu to, kaip man buvo viskas draudžiama tik dėl to, kad jis linkęs eiti į kairę. Na matai, aš viską žinau.

Laikas toliau bėga, o aš stoviu. Taip norėčiau, kad Dievulis man padovanotų vieną lietingą dieną, kuomet galėčiau padaryti tai, kas man negalima. Nes lietus vienintelis gali užmaskuoti silpnumo simptomus, kurių niekas negali matyti. Reikėjo Tau, mielasis, palaukti, kol pradės lyti, kad viskas būtų daug paprasčiau...

Miau miau miau :))

Išbandžiau savo drąsą. Laimėjau. Tik rezultatas buvo 10:1 mano naudai, argi ne triuškinančiai? Nors to vieno beprotiškai gaila... Argi nebūtų gaila pralošti save? Sutikite, mielieji skaitytojai, beprotiškai skaudėtų. Ir man skauda. Tik to skausmo niekas net neįtaria :) Išduosiu paslaptį: skausmą labai gerai maskuoja šypsena. Niekas net neįtaria, kad viduje verki pasikūkčiodama. Niekas net neįtaria, kad kažkas galėjo nutikti. Nes turėčiau gyventi savo paslapčių pasaulėlyje. Bėda ta, kad per tiek daug metų dar neišmokiau savo akyčių slėpti tiesą, kaip jaučiuosi. Jos paskutinės išdavikės viską pasako, taip nubraukdamos visas mano pastangas meluoti. Sakote, meluoti negražu? Netgi labai gražu! Ypač, kai bandai išvengti skausmo. Mano viena gyvenimiškų taisyklių yra - meluok tik taip kad neskaudėtų. Tai ir meluoju išsijuosus :D

Pirma diena. O taip suknistai keista... Puiku, kad draugė, nuo pačio ryto kompensavo tą tuštumą. Dar puikiau, šiandien lėksiu paglostyti savo sielos. Argi gali būti kas nors geriau nei gyvenimo aktorės reabilitacija teatre? Blogiausia tai, kad kai tik užmerkiu savo akis išdavikes, į galvą lenda įvairūs prisiminimai. Širdis reguliariai, sąveikaudama su smegenimis, duoda refleksą apmąstyti, kodėl jį myliu. Vis prisimenu, kaip buvo gera vasarą, kaip linksma teatre ir pan. Kad visa tai baigtųsi, turiu užmigti atsimerkusi. Nes mano sapnų niekas negali okupuoti.

O dabar, auksinė frazė: "Kartais duoti kažkam antrą šansą yra tas pats, kaip duoti antrą kulką žmogui, kuris iš pirmo karto nepataikė į tave."

Artimą pažinsi tik nelaimėje.

Kaip niekad jaučiuosi vieniša. Turbūt dar taip nebuvo, kad likčiau beveik viena. Ir taip pikta, kai atiduodu didžiąją dalį savęs be atsako. Pavargau... Beprotiškai. Atrodo, paprašai draugės paprasčiausios paslaugos, o ji išdrasko akis, nes jai tai atrodo kvaila. Jai nerūpi, kad man tai yra svarbu. O kodėl turėtų rūpėti? Juk tik man turi būti svarbu, kad jai blogai namuose, kad gali būti blogos nuotaikos ar pan. Kitas variantas. Pasitelkiau melą, kad galėčiau pažinti tą, kuris nori būti man artimiausiu. Pažinau. Ir nebenoriu jo matyti. Kodėl? Nes atsidūrus bėdoje Jis bėga į krūmus. Nors abiem plaučiais rėkia, jog liks kartu net jei susilauksime trinukų. MELAS! Nes atleidus įtampą, manęs Jam nebereikia. Būtų gerai, jei man tai nerūpėtų :))

Čia dar ne viskas. Labai pavargau nuo darbo kitiems. Tiksliau, visi užsiėmę, tik aš viena nieko neveikiu. Atrodo, jog aš viena iš 16 žmonių moku skaityti, rašyti, įsijungti kompiuterį ir išvis kalbėti. Atrodo, viską padarau už tuo, kurie neįgalūs, bet pagyras dalinames po lygiai. Neva taip sąžiningiausia. Neva ant mano kaktos parašyta viena didelė "L", be jokių kitų paaiškinimų. Šeima pradėjo byrėti.

Vis stipriau trokštu turėti ekstrasensinių sugebėjimų. Kodėl? Nes nebe žinau, kas toliau manęs laukia. Sunku spėti, kuris artimas draugas vėl smeigs peilį į mano širdį. O tai žymiai skaudžiau, nei šauta strėlė iš nepažįstamųjų.

Sumauta savijauta. Bet ne todėl, kad dėstytoja davė kolį iš visai kitų klausimų, nei sakė prieš savaitę. Ir ne dėl to, jog man žiauriai šalta. Kūnui šalta. Dėl to, kad negaliu išsižadėti savo skriaudiko. Piktina tai, kad tikiu aplinkiniais, kurie net nežada pasikeisti, o tik keičia mane. Kiekvieną minutę turiu įrodinėti savo tiesą, kuri byloja mano nekaltumą. Vis sunkiau darosi užsidaryti savo širdį, kad niekas nesužinotų, ką jaučiu, mąstau. Visi, kas tik netingi, pila įvairaus pobūdžio šiukšles į sužeistą didžiausią raumenį. Visi sako, kad nereikia likti kartu, bet negaliu lengvai pasakyti "Sudie". Kodėl? Nes vis dar tikiu žmonėmis. Nežinau, ar su tokiu požiūriu ateityje galėsiu būti socialine darbuotoja. Visi meluos, apgaudinės, spardys į užpakalį, o aš tikėsiu jais. Nes ir pati matau vargą.

Bene sunkiausia, kai lyg myli žmogų, kuris nė karto gero žodžio nepasakė, nepagyrė. Svarbiausia, niekada neapgynė! Tad kaip žmogus gali vadintis mylinčiu vyru, jei leidžia trypti savo mergaitės garbę jo akyse?? Tolyn tik nuo tokių vyrų :)) Bėgu maratone, greitai šaus starto fanfara. O tada jau nieks nebe pavys...

Suprantu, kodėl nekenčiu vyrų...

Negali būti nieko blogiau, nei artimiausių žmonių išdavystė bei žmonių, kuriais labiausiai pasitikėjai. Tie žmonės, kuriais naiviai patikėjai, tikėdamasi saugaus prieglobsčio, spengiančios tylos ir palaikymo. Deja.... Visi žmonės, įskaitant ir mane, yra netikri. Tokie pat netikri, kaip ir modifikuotos daržovės "Maximos" lentynose. Tačiau kodėl?? Nes mažai kam berūpi tikrovė. Lengviau gyventi iliuzijų pasaulyje. Lengviau teisti, nei atleisti. Lengviau netgi žiūrėti savo baimei į akis, kuomet esi smarkiai apsvaigęs nuo stipriai kartaus vandenėlio. O jis toks tyras, toks švarus! Gražu stebėti jo tyrumą, kurį tik pabrėžia permatomas stiklinis butelis. Kartais, kai būna itin sunku, tas švariai tyras skystimėlis labai padeda pamiršti visas slegiančias problemas, kurios velniškai drasko širdį. Netikri draugai. Tėvas, kuris niekuomet nesugebėjo mylėti savo vaiko. Tėvas, kuris įgauna drąsos tik paragavęs to skysčio, panašaus į burtininko vandenėlį. Manyčiau, degtinę reikėtų naudoti norint išgauti tiesą iš žmonių. Niekuomet nemačiau, kad CSI tyrėjai naudotų tai kaip priemonę grynai tiesai išgauti. Juk degtinė tokia tyra... tokia pati, kaip ir girtuoklio sakoma tiesa.

Kažkodėl čia rašau tik tada, kai man būna labai bloga. Koks nors prašalaitis skaitytojas galėtų įtarti, jog gyvenu tik problematiškame gyvenime ir nematau gyvenimo spalvų, bet tai būtų netiesa. Paprasčiausiai, kai būna gera, nėra laiko kada rašyti apie tai. Juk stengiamasi visą, kas gera, išnaudoti maksimaliai, nes grožio šiame pasaulyje liko vienetai. Matau vaiką, o šalia jo - savo vaikystės siaubą. Matau ramų ir patikimą draugą, o šalia jo - išdavystės šešėlį. Matau santykius, o už jų - baisias įsipareigojimo pinkles vien dėl to, kad kažkas neturi autoriteto. Visuomet lengviau viską daryti svetimomis rankomis. Visuomet lengviau naudotis kitų garbe, pasiekimais, pažintimis. Todėl ir mus supa tik naudos ieškantys individai. Tie, kurie trokšta svetimos energijos. Daugiau taip negaliu.

Prieinu prie tokios išvados, kad  lengviau kaltinti, nei išsiaiškinti. O kai kaltintojas įsitikina, jog jis buvo neteisus, bet kokiais būdais stengiasi padaryti taip, jog būtų jo tiesa. Nesvarbu, ar ji kertasi su realybe.

Kiekvienas mūsų nešioja savyje tarsi mažytes kapinaites, kuriose ilsisi tie, kuriuos mylėjome. — [Romenas Rolanas]