Sumauta savijauta. Bet ne todėl, kad dėstytoja davė kolį iš visai kitų klausimų, nei sakė prieš savaitę. Ir ne dėl to, jog man žiauriai šalta. Kūnui šalta. Dėl to, kad negaliu išsižadėti savo skriaudiko. Piktina tai, kad tikiu aplinkiniais, kurie net nežada pasikeisti, o tik keičia mane. Kiekvieną minutę turiu įrodinėti savo tiesą, kuri byloja mano nekaltumą. Vis sunkiau darosi užsidaryti savo širdį, kad niekas nesužinotų, ką jaučiu, mąstau. Visi, kas tik netingi, pila įvairaus pobūdžio šiukšles į sužeistą didžiausią raumenį. Visi sako, kad nereikia likti kartu, bet negaliu lengvai pasakyti "Sudie". Kodėl? Nes vis dar tikiu žmonėmis. Nežinau, ar su tokiu požiūriu ateityje galėsiu būti socialine darbuotoja. Visi meluos, apgaudinės, spardys į užpakalį, o aš tikėsiu jais. Nes ir pati matau vargą.

Bene sunkiausia, kai lyg myli žmogų, kuris nė karto gero žodžio nepasakė, nepagyrė. Svarbiausia, niekada neapgynė! Tad kaip žmogus gali vadintis mylinčiu vyru, jei leidžia trypti savo mergaitės garbę jo akyse?? Tolyn tik nuo tokių vyrų :)) Bėgu maratone, greitai šaus starto fanfara. O tada jau nieks nebe pavys...