Beveik vidurnaktis, o širdį drasko į skutelius. Sako, tokiu paros metu reikia miegoti, bet ar įmanoma užmigti, kai beprotiškai skauda? Pabandykite sužeistajam liepti užmigti. Na ir šmaikštu! Kartais pamąstau, kad mylėti daug labiau skauda, nei išsinarinti petį ar nusibrozdinti kelius. Nes emocijos ir prisiminimai pastoviai grauš ir didins širdies žaizdą, o vat nubrozdinimą juk gali užklijuoti pleistru. Širdis galėtų patvinti išskiriamais pūliais ir iššlapiuoti esamą užkratą, bet neee... tik ne manoji. Ji man sakė, kad negali daryti to, kas šlykštu. Neva pačiai pašalinti užkratą, kuris kasdien sukelia skausmą yra per daug bjauru jai. Mat lengviau yra didvyriškai viską atkentėti. Treniruotė mat. Kas jos nenužudo, tas suklijuoja su momentu. Ir tie jos žodžiai mane taip prajuokino...
Blogiausia, kad emocijų tiek daug, kad netelpa krūtinėje. O išlieti jų nėra kur. Ir veidą po truputį pradeda puošti niūri nuotaika, nes nėra nieko skaudžiau nei išdavystė ar melas. Ir žinote ką? Kai prisieki ištikimybe, tikiesi to paties, bet kai to nesilaikoma... Norisi išdaužyti kažkam snukį. Bet taip smarkiai, kaip tame filme apie tris metrus virš dangaus. Nesvarbu, ar tai bus apspardyta automobilio padanga, ar sudaužytas buvęs geriausias draugas. Juk tik per jį viskas ir nutiko. Tik per jį praradau viską, ką turėjau. Nes jis yra gyvulys, paskutinis išnaudotojas ir egoistas, ieškantis aukos, kur galėtų pakaišioti savo daikčiuką. O taip yra, nes jo akys nebe to gero žmogaus, į kurį žiūrėjau kaip į vieną iš didžiausių žmonių pasauly, bet to, kurį valdo apsėdimas. Seksas. Pinigai. Alkoholis. Neištikimybė. Tai visos vertybės, kurias jie abu dabar suvokia. Tai gal visgi gerai, kad pabėgau nuo to?
Jaučiuosi pardavusi savo meilę. Tad niekuo nesiskiriu nuo Satinos. Nes tiek ji, tiek aš turėjome svajones, kurias bandė įgyvendinti šlykštūs padarai su besąlygiškai veikiančių poravimosi instinktu. Niekuomet nepamiršiu to, kaip man buvo viskas draudžiama tik dėl to, kad jis linkęs eiti į kairę. Na matai, aš viską žinau.
Laikas toliau bėga, o aš stoviu. Taip norėčiau, kad Dievulis man padovanotų vieną lietingą dieną, kuomet galėčiau padaryti tai, kas man negalima. Nes lietus vienintelis gali užmaskuoti silpnumo simptomus, kurių niekas negali matyti. Reikėjo Tau, mielasis, palaukti, kol pradės lyti, kad viskas būtų daug paprasčiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą