Kaip niekad jaučiuosi vieniša. Turbūt dar taip nebuvo, kad likčiau beveik viena. Ir taip pikta, kai atiduodu didžiąją dalį savęs be atsako. Pavargau... Beprotiškai. Atrodo, paprašai draugės paprasčiausios paslaugos, o ji išdrasko akis, nes jai tai atrodo kvaila. Jai nerūpi, kad man tai yra svarbu. O kodėl turėtų rūpėti? Juk tik man turi būti svarbu, kad jai blogai namuose, kad gali būti blogos nuotaikos ar pan. Kitas variantas. Pasitelkiau melą, kad galėčiau pažinti tą, kuris nori būti man artimiausiu. Pažinau. Ir nebenoriu jo matyti. Kodėl? Nes atsidūrus bėdoje Jis bėga į krūmus. Nors abiem plaučiais rėkia, jog liks kartu net jei susilauksime trinukų. MELAS! Nes atleidus įtampą, manęs Jam nebereikia. Būtų gerai, jei man tai nerūpėtų :))
Čia dar ne viskas. Labai pavargau nuo darbo kitiems. Tiksliau, visi užsiėmę, tik aš viena nieko neveikiu. Atrodo, jog aš viena iš 16 žmonių moku skaityti, rašyti, įsijungti kompiuterį ir išvis kalbėti. Atrodo, viską padarau už tuo, kurie neįgalūs, bet pagyras dalinames po lygiai. Neva taip sąžiningiausia. Neva ant mano kaktos parašyta viena didelė "L", be jokių kitų paaiškinimų. Šeima pradėjo byrėti.
Vis stipriau trokštu turėti ekstrasensinių sugebėjimų. Kodėl? Nes nebe žinau, kas toliau manęs laukia. Sunku spėti, kuris artimas draugas vėl smeigs peilį į mano širdį. O tai žymiai skaudžiau, nei šauta strėlė iš nepažįstamųjų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą