Miau miau miau :))

Išbandžiau savo drąsą. Laimėjau. Tik rezultatas buvo 10:1 mano naudai, argi ne triuškinančiai? Nors to vieno beprotiškai gaila... Argi nebūtų gaila pralošti save? Sutikite, mielieji skaitytojai, beprotiškai skaudėtų. Ir man skauda. Tik to skausmo niekas net neįtaria :) Išduosiu paslaptį: skausmą labai gerai maskuoja šypsena. Niekas net neįtaria, kad viduje verki pasikūkčiodama. Niekas net neįtaria, kad kažkas galėjo nutikti. Nes turėčiau gyventi savo paslapčių pasaulėlyje. Bėda ta, kad per tiek daug metų dar neišmokiau savo akyčių slėpti tiesą, kaip jaučiuosi. Jos paskutinės išdavikės viską pasako, taip nubraukdamos visas mano pastangas meluoti. Sakote, meluoti negražu? Netgi labai gražu! Ypač, kai bandai išvengti skausmo. Mano viena gyvenimiškų taisyklių yra - meluok tik taip kad neskaudėtų. Tai ir meluoju išsijuosus :D

Pirma diena. O taip suknistai keista... Puiku, kad draugė, nuo pačio ryto kompensavo tą tuštumą. Dar puikiau, šiandien lėksiu paglostyti savo sielos. Argi gali būti kas nors geriau nei gyvenimo aktorės reabilitacija teatre? Blogiausia tai, kad kai tik užmerkiu savo akis išdavikes, į galvą lenda įvairūs prisiminimai. Širdis reguliariai, sąveikaudama su smegenimis, duoda refleksą apmąstyti, kodėl jį myliu. Vis prisimenu, kaip buvo gera vasarą, kaip linksma teatre ir pan. Kad visa tai baigtųsi, turiu užmigti atsimerkusi. Nes mano sapnų niekas negali okupuoti.

O dabar, auksinė frazė: "Kartais duoti kažkam antrą šansą yra tas pats, kaip duoti antrą kulką žmogui, kuris iš pirmo karto nepataikė į tave."