Laikai mane idiote???

Taigi...nieko gero. Penktadienis,namūūūčiai,grožio miegelis su Murka bei daug daug arbatos. Atrodo,viskas super,bet jei tai nebūtų vienintelė savaitės diena,kada galiu negrįžti para namo ir nereikia aiškintis,kur esu. Tačiau Vikusia sėdi toje dėžutėje,vadinamoje namais. Gaila? Galbūt.

Nors pagaliau širdį ramina išpildytas vienas noras-sniegelis! Mielai atrodo tas baltas žemės apklotas,toks minkštas connectinimosi dalykas. Kur jau nesuartins žmonių,kai kažkas tave išmaudo ir būna šalta šalta. Šiaip,jei rimtai,pagaliau priartėjom žingsniu prie atostogų bei Kalėdų. Pagaliau galvoje vėl skamba tos specifinės kalėdinės dainos. Džiugu.

Ir pabaigai,mano vidinė būsena. Man nerūpi,kad net nežinau kelintą kartą išdūrei mane. Am...nesulaukiau nei kiek daugiau dėmesio,jokių pasikeitimų ar kažko kitokio. Ir žinai-man jau visiškai px! Nebetikiu nei vienu Tavo žodžiu,nes sakei,kad manęs reikia. Kai man kažko reikia,noriu tai bent kartą dienoje pamatyti ir paliesti,noriu kuo daugiau praleisti laiko kartu,o Tu elgiesi kitaip. Tik nebandyk visko mesti ant manęs-pati žinai,kad nors ir esu naivi,man reikėjo Tavęs. Būtasis laikas užvaldo visą mano pasaulį,pradedu gyventi ateitimi ir bėgti nuo visko. Nes skauda širdelę...

Strategija-elgtis taip,kaip elgiamasi su manimi.

Sumauta nuotaika. Kodėl? Nes šiandien penktadienis,o aš sėdžiu namie ir klausau Jos priekaištų dėl visko: dėl atnešto vandens temperatūros,dėl valandos mieste,dėl noro susitikti su draugais. Laukiu tetos lyg didžiausios išgelbėtojos iš karinės padėties namuose,nes žvėriškai noriu valgyti.
Labai šalta namuose,nejaučiu kojų pirštų. Treniruotėse nebuvau tris savaitės ir beveik pusė to-dėl Jos nuopelnų. Toks nerealiai stiprus noras apima paimti durų rankeną ir šauti tris kontrolinius šūvius...tiesiai sau į galvą. Deja,greitai teks eiti šertis gyvulių,kas vėl kažkam neįtiks.

Labai jau nebeįdomūs tos pastovios kalbos apie mirtį. "Taip,eik iš namų,o aš tada mirsiu","Krematoriumą pastatys tik kitąmet" ir panašiai. Aš nežinau,ką man daryti,kaip reaguoti į tai,nes tikrai nesu pratusi girdėti tokius žodžius. Žinoma,palaikysit mane paranojike,bet nebežinau,kam ką galiu išsipasakoti. Kadangi dabar mano draugai šventes švenčia,tai man labai linksma..namuose vienai ir tikrai su trankia muzika bei šokiais.

Anaiptol,gavau šiandien gan gerą pažymį už anglų kalbėjimą,nors net nesiruošiau. Žinoma,nudžiugino,bet trumpai. Labai nuliūdino kai kieno poelgis,ypač po vakarykščio pokalbio. Na,tikrai nesitikėjau,kad Tau taip nieko nereiškiu. Nemanyk,tikrai nepavydžiu,nes nėra ko,tačiau neverta taip daryti. Jei manęs nereikia,tai taip ir sakyk-juk nėra sunku tai padaryti. Nepyk,bet tikrai nebeatleisiu už tai...

Very bad day for me. Žinau,nemoku angliškai,ir ką jūs man į tai? Taigi,lietuvių mokytojai tinka visas mano rašytas briedas,nesvarbu,kad apie jį esu labai blogos nuomonės-jai vis tiek tinka. Kitas dalykas,į mane keistai žiūri suolo draugė. Nes pradėjau totaliai nusišnekėt. Dar vienas dalykas,mane išdūrė toks čiuvas,kurio nenoriu nei vardo girdėti. Toliau seka F klasės berniukai,kurie trumpina mano ir taip trumpą gyvenimą,teko su Agne kalbėt apie gyvenimą,pabuvau šuniui penkta koja. Na,tiksliau palaikiau taiką,kad dvi katytės nesusipeštų.

Po to teko sužinoti,kad mama baisiausiai supyko ant manęs už tai,jog porą valandų negrįžau namo. Na taip,ji serga,tačiau kam reikia taip perdėtai reaguoti? Tikrai,man nepatiko jos tos kalbos,atseit galėjau išvis negrįžt,o ji būtų mirus ir verkšlena. Galim pamanyt,kad tai ką nors keitė. Be to,manau,šiais laikais yra toks mažas daikčiukas,vadinamas telefonu. Tai kodėl gi negalėjo juo pasinaudoti? Net neįsivaizduoju. Labai knisa,kai ji užsiraukia dėl belenko,o aš nervinuosi,grauždama save iš vidaus. Argi gražu taip daryti?

Šiaip dabar esu labai pesimistiškai nusiteikusi ir suledėjusiomis kojomis,todėl rašau visą,kas slegia šią akimirką. Ketvirtadienį trumpintos pamokos ir galbūt būsim apdovanotos. Žavu.

Ir tik praėjus porai mėnesių rudens,pajutau tą kasmetinį visiems gerai pažįstamą jausmą,kai traukia kitos lyties atstovai. Tuomet iškyla klausimas,kodėl niekas nesukuria vakcinos marinti rudeniškiems jausmams? Juk šunis tai skiepija nuo rujos... Na nesvarbu,kada nors gal kas pagelbės su tokiais skiepais.

Nenoriu skųstis,bet mane drasko daugybė skirtingų jausmų. Atrodo lyg būčiau įsimylėjusi,bet jaučiu išdavystės bei išnaudojimo kartumą širdyje,kas man tikrai nepatinka. Jaučiuosi kaip didžiausia pasaulio išdavikė,bet taip pat pavydi kalė. Pagaliau pradėjau pastebėti tas rujojančias kales,esančias aplink mane,tačiau pastebiu ir kitą baisų dalykėlį-turbūt,panašėju į jas. :s Va tas tikrai baisu. Kaip galiu panašėti į tas,kurių nekenčiu? Ne ne,reikia rišti viską,kas gali išvesti iš skaistybės kelio...

Tiesą pasakius,nemanau,jog esu verta mylėti ir būti mylima. Kaip tik skaitau "Altorių šešėly" ir visa ta kunigija man tokia artima... Ir randu tik vieną viso to paaiškinimą-tas dviejų metų celibatas bei tyla prieš dar ir kokią audrą. Net šią akimirką dvejoju,kodėl buvau tokia kvaila ir paleidau tokį nuostabų berniuką. Ech... likimas nėra mano pusėje. Nes laukiu jo žinutės.

Labai pavargau būti gera. Tiksliau,pavargau turėti gerą širdį ir dėl to kentėti,kad visi galėtų pasidžiaugti dėl savęs. Nereikia manęs laikyti cuciku,nes esu kačiukas. Einu kur noriu ir kada noriu. Ir niekas man negali paaiškinti!

Jaučiu,kaip po truputį grimzdu į depresiją dėl kvailai sumauto dalyko. Labai jau neįdomu sirgti,ir ypač iškarto po atostogų. Teko atsisakyti pasimatymo su Juo,tiksliau net kelių,atsisakyti plotų pas Ramūniuką ir,svarbiausia,MOKYKLOS. Ir kodėl būtent tą savaitę,kai manęs nėra,visi atsiskaito šimtus kontrolinių bei gauna galimybę pasikelti pažymį už tą nelemtą samprotaujamąjį rašinį? Ir visi aplinkiniai knisa protą,jog viskas bus gerai,susitvarkysiu ir gausiu gerus balus,o patys žiūrės į mane,laukiančia kokios arogantiškos mokytojos pasirodymo,išeidami namo su didžiuliu džiugesiu. Lyg pasmerks,pasakys "nereikėjo sirgti" ar panašiai. Damn,žmones,kur jūsų humaniškumas? Kartu su padorumu bei teisingumu?

Ir vėl. Ir vėl patyriau tą keistą dalyką,kai kūnas degė,o protas negalėjo blaiviai mąstyti. Nelaikykite manęs beprote,bet apie pačią ryto pradžią,galvoje girdėjau idealias eiles. Jos ne mano. Tai buvo visiškai kiti dalykai,nei mano iškeliamos banalios vertybės,jos buvo to naujo rašymo stiliaus,pasitelkus nesuvokiamą kalbą apie nežinia ką. Mus siejo tik vienas dalykas- tik patys jausmai,kuriuos gniaužiau ten gyliai. Gaila,nespėjau rašyti,jos per greitai keitė viena kitą.

Įdomu,ar ilgai gali tverti romantikas,žaisdamas su jausmu,tačiau pats jam nepasiduodamas?