Jaučiu,kaip po truputį grimzdu į depresiją dėl kvailai sumauto dalyko. Labai jau neįdomu sirgti,ir ypač iškarto po atostogų. Teko atsisakyti pasimatymo su Juo,tiksliau net kelių,atsisakyti plotų pas Ramūniuką ir,svarbiausia,MOKYKLOS. Ir kodėl būtent tą savaitę,kai manęs nėra,visi atsiskaito šimtus kontrolinių bei gauna galimybę pasikelti pažymį už tą nelemtą samprotaujamąjį rašinį? Ir visi aplinkiniai knisa protą,jog viskas bus gerai,susitvarkysiu ir gausiu gerus balus,o patys žiūrės į mane,laukiančia kokios arogantiškos mokytojos pasirodymo,išeidami namo su didžiuliu džiugesiu. Lyg pasmerks,pasakys "nereikėjo sirgti" ar panašiai. Damn,žmones,kur jūsų humaniškumas? Kartu su padorumu bei teisingumu?

Ir vėl. Ir vėl patyriau tą keistą dalyką,kai kūnas degė,o protas negalėjo blaiviai mąstyti. Nelaikykite manęs beprote,bet apie pačią ryto pradžią,galvoje girdėjau idealias eiles. Jos ne mano. Tai buvo visiškai kiti dalykai,nei mano iškeliamos banalios vertybės,jos buvo to naujo rašymo stiliaus,pasitelkus nesuvokiamą kalbą apie nežinia ką. Mus siejo tik vienas dalykas- tik patys jausmai,kuriuos gniaužiau ten gyliai. Gaila,nespėjau rašyti,jos per greitai keitė viena kitą.

Įdomu,ar ilgai gali tverti romantikas,žaisdamas su jausmu,tačiau pats jam nepasiduodamas?