Ir tik praėjus porai mėnesių rudens,pajutau tą kasmetinį visiems gerai pažįstamą jausmą,kai traukia kitos lyties atstovai. Tuomet iškyla klausimas,kodėl niekas nesukuria vakcinos marinti rudeniškiems jausmams? Juk šunis tai skiepija nuo rujos... Na nesvarbu,kada nors gal kas pagelbės su tokiais skiepais.

Nenoriu skųstis,bet mane drasko daugybė skirtingų jausmų. Atrodo lyg būčiau įsimylėjusi,bet jaučiu išdavystės bei išnaudojimo kartumą širdyje,kas man tikrai nepatinka. Jaučiuosi kaip didžiausia pasaulio išdavikė,bet taip pat pavydi kalė. Pagaliau pradėjau pastebėti tas rujojančias kales,esančias aplink mane,tačiau pastebiu ir kitą baisų dalykėlį-turbūt,panašėju į jas. :s Va tas tikrai baisu. Kaip galiu panašėti į tas,kurių nekenčiu? Ne ne,reikia rišti viską,kas gali išvesti iš skaistybės kelio...

Tiesą pasakius,nemanau,jog esu verta mylėti ir būti mylima. Kaip tik skaitau "Altorių šešėly" ir visa ta kunigija man tokia artima... Ir randu tik vieną viso to paaiškinimą-tas dviejų metų celibatas bei tyla prieš dar ir kokią audrą. Net šią akimirką dvejoju,kodėl buvau tokia kvaila ir paleidau tokį nuostabų berniuką. Ech... likimas nėra mano pusėje. Nes laukiu jo žinutės.

Labai pavargau būti gera. Tiksliau,pavargau turėti gerą širdį ir dėl to kentėti,kad visi galėtų pasidžiaugti dėl savęs. Nereikia manęs laikyti cuciku,nes esu kačiukas. Einu kur noriu ir kada noriu. Ir niekas man negali paaiškinti!