Jokio pastovumo.

Pagavau save pačią esančią nepastovia. Visuomet maniau, kad net ir ištikta beviltiškumo, išlikčiau su savo sustabarėsiu požiūriu į gyvenimą, bet čia mąsčiau klaidingai. Nenoriu klysti, noriu suklysti tyčia, nes tada nesijausčiau vieniša, ir bla bla bla  bla bla bla. Pati juokiuosi iš savęs, iš savo nebrandumo.Kartais yra gerai pasijuokti iš savęs, bet tik ne tokiais atvejais, kuomet sprendžiasi tolimesnis mano likimas. Net ne likimas, o gyvenimo būdas. Po truputį suprantu, kad neverta nertis iš kailiuko dėl dalykų, kurie nėra likimo nulemti, nes tai tik laiko klausimas. O laikas negailestingas: arba pagydo, užtraukia gyvenimo ar kitų žmonių padarytas žaizdas arba verčia vaitoti nepakeliamoje kančioje, kiekvieną akimirką versdamas plėšyti pradėjusias trauktis žaizdas.

Šiandien sulaukiau nepaprastai kvailų priekaištų. Prie to paties, spėjau įsitikinti, kad net jei individui pase virš 40 metų, jis vis tiek gali leisti sau elgtis kaip penkiolikmečiui piemeniui, neturinčiam gyvenimiškos patirties. Pirmas priekaištas mano adresu buvo užtęstas mano vaikystės nuotraukų grąžinimas tirono tėvo albumui. Apgaulės būdu atsiėmiau išvogtas nuotraukas, ir tikrai neketinu jų grąžinti. Iš manęs atėmė vaikystę, tai gal bent nuotraukas turiu teisę pasilikti?? Kitas priekaištas, nepasveikinau tėvo dienos proga. Va čia pats kvailiausias dalykas, kurį esu girdėjusi per visus šiuos metus. Na jūs pagalvokit, nepasveikinau savo biologinio tėvo tokia proga! Juokiuosi, net skruostai plyšta! Pirma, reikia būti tėvu, kad sulauktum pasveikinimo, o ne gyventi savo fantazijų pasaulyje, kuriame esi pats nuostabiausias tėtis pasaulyje ir tik aš, tavo maištautoja dukra tyčia to nedarau. Pagarbą reikia užsitarnauti, o ne reikalauti. Teoriškai tėvo nebeturiu jau nuo aštuoniolikos metų, kuomet jis sugebėjo net kelis kartus mane pravirkdyti viešoje vietoje, visiems matant. Jei ne Tadas, būčiau žuvusi teisme. Tėvas man tik gėdą daro, tad už ką turiu jį sveikinti? Kur jis buvo, kaip man jo labiausiai reikėjo?? Pas kitą moterį... Tad tegul jos vaikai jį ir sveikina.. Visko pasiekiau savo rankomis, tėvo pagalbos nesulaukiau. Buvo tik daugybė priekaištų mano adresu ir nei vieno pagyrimo. O kai jau kažką turiu, atsirado ir mylintis tėtis. Na jau ne, taip nebus! IŠTEISINTA.

Taip gera ant širdies, prisiminus vakarykštę dieną, kuomet grįžau į aikštelę :) Azartas, jėga, komandinis darbas, laimėjimas, pralaimėjimas, gera nuotaika, kūnu tekantis prakaitas, taiklūs metimai... Juk tai ir yra gyvenimas! Susirenka tiek skirtingų žmonių dėl vieno tikslo - krepšinio. Atrodo, tokios skirtingos, bet kartu ir tokios panašios, tokios savos... Buvau pamiršusi tai. O ką jau kalbėti apie vakarojimą prie Maximos.. :D Visi ožiai ir ožkos, o mūsų mašina subirėjus. Nieko tokio, ar ne?

Sudužo. Lyg stiklinė pieno, palikta be priežiūros ant stalo. Tik vietoj pieno išbėgo jausmai, mintys, prisiminimai raudono kraujo pavidalu. Laikrodis vis tiksėjo tik tak tik tak, primindamas širdies dūžius, kasdien vis garsiau ir garsiau. Ir aš jaučiau, kaip kasdien artėja toji akimirka, kuomet pusė manęs mirs ant mano rankų. Tiesiog žus, supus, išgaruos. Kaip smėlis išbyrės pro pirštus. Rankos nevaldomai dreba iš susijaudinimo, iš pastangų, susirūpinimo. Nes negera kažko netekti, kuomet esi tiek daug įdėjęs į ateity. Myli. Nemyli. Nori. Nenori. Tik. Tak. TIK. TAK. Ir nebežinai, kur bėgti, kam rėkti ir kaip verkti. Susirenki duženas, susidedi į delną ir iš paskutiniųjų bandai kažką lipdyti, kažką sakyti, bet niekas negirdi. Kančia. Ar ji lieka ilgam širdies vietoje? Ar ilgai pjausto protą, mintis, patį tave?

Pamiršti? Cha cha cha. Kaip du pirštus susigrūsti sau į ausį. Neįmanoma. Tiksliau, labai daug darbo, skausmo, pastangų, laiko sąnaudų. Ir niekuomet nežinai, ar tai pavyks, ar sulauksi reikiamo rezultato. Loterija, didžiausia rizika. Kažin ar gerklėje dar ilgai stovės tas gumulas jausmų? Argi galima pamiršti tai, ką myli??

Neklysti. Visi aiškina, kad tai - mano klaida ir tik dabartinė situacija yra mano išsigelbėjimas nuo pražūties. Tačiau mąstau sau tyliai tamsoje, argi galima išsivadavimu laikyti vienatvę, kuomet esi visiškai viena ir kaip beprotei naiviai tikėtis princo? Šiuo metu už vienatvę yra geresnė klaida. Klystame kiekvienas, tačiau tuo metu būname laimingi, patenkiname savo norus, troškimus. Juk nėra naudos gyventi teisingai, tačiau vienai. Kas rytą pasižiūriu į savo pagyrimo raštus, laimėtus medalius, paliečiu pergale pertvinkusius krepinio marškinėlius ir tyliai sau pasakau " pasauli, aš juk viena.". Todėl mano skruostais rieda ašaros. Abejonės, atleisti ar išeiti, mylėti ar būti vienai, gyventi ar egzistuoti.

Atlaidumas, supratingumas, gera širdis, optimizmas, naivumas - keli dalykai, kurių norėčiau atsisakyti. Be jų, būtų žymiai lengviau gyventi. Parazituoti visuomenėje. Gyventi tik dėl savęs. Būti pilkos masės dalimi. Nebūtų kada pavargti nuo kitoniškumo, tiesiog egzistuočiau, vegetuočiau. Paprasčiau. Bet nežmogiška..

Šiąnakt ir vėl sapnavau vestuves. Na taip, savo. Tik šios buvo kiek kitokios. Nemačiau savęs, vilkinčios balta suknele, nemačiau ir jaunikio, pasipuošusio prabangiausiu juodu kostiumu. Mačiau tik procesą, kuris vyksta prieš vestuves. Svarbiausioji to dalis - susipažinimas su jaunikio giminėmis. Prieš pažintį su jo broliu jaučiausi užtikrinta dėl vedybų, bet kai tik sužinojau jo vardą - ištirpau... Pasaulis prašviesėjo. Sapnas buvo toks tikroviškas, toks realus, kad, atrodo, viskas vyksta dabar ir čia, tik kitoje dimensijoje, kitoje laiko juostoje. Dar dabar jaučiu tą jausmą, kuomet plėšausi į dvi dalis: baigti tai, kas buvo pradėta ar pulti į glėbį tam, kurį myliu. Ir aš pabėgau, vedina meilės. Girdit? PABĖGAU! Ir kuomet mane prižadino, jaučiau tą stiprų meilės ir pareigos jausmą, tą abejojimą. Tai buvo taip tikra, kad dar dabar tikiu, jog kažką taip stipriai myliu. Beprotiškai. Nesinori tikėti, jog tai tebuvo sapnas, pasąmonės vaizdinys, leidęs man įsivaizduoti tai, kas neįmanoma.

Keista, bet norėčiau, kad tai išsipildytų. Ne dėl to, kad galėčiau pasiplėšyti tarp vyrų, o dėl jausmo, stipresnio nei požiūris, nuomonės, stereotipai. Po velnių, juk tai buvo meilė! Atrodo, toks paprastas dalykas, o jau pamiršau, kaip tai atrodo. Tas sapnas galėtų tęstis kelias naktis iš eilės, kad patirčiau tą patį. Stipru.


Šiandien - gastrolių diena! Taip nusprendėme su Gintare. Ir įgyvendinom. Nusipirkom nuodėmių atleidimo bilietus, aplankėm vieną iš mamų, o likusią dieną tiesiog buvome kartu. Niekuo neapsimetinėdamos, nieko ypatingo neveikdamos. Plepėjome ir tiek. Džiaugėmės saulute, vėsesniu vėjeliu ir keturiais stebuklėliais, pasiryžusiais suėsti visus, turinčius kojas.

Kodėl neverkiu..

Myliu - nemyliu - savęs nekenčiu, netyčia pasiklydau tarp daugybės minčių. Kodėl aš tylėjau? Kodėl aš tyliu? Ką padarei man, aš savęs nesuprantu?

Kodėl atleidau? Kodėl esu kvailė? Neklausau, kas sakoma, nes noriu bet kokios priklausomybės nuo kito žmogaus. Nesvarbu, kas per pašlemėkas tai būtų ( ne vienas toks buvo mano gyvenime). Širdelę skauda iki pamėlynavimo. Veidas, apimtas siaubingai išraiškingo liūdesio, kuris kaip rūkas turės išnykti per tris sekundes, į kambary įėjus mamai. Negalima išsiduoti. Skausmas turi pasislėpti tamsiausioje širdies kertelėje, kad niekas net neįtartų, jog tau skauda. O čia jau menas... Juk skausmas būna toks didelis, kad kartais netelpa į tamsų ir mažą kampelį širdyje. Todėl kartais rašau. Kartais garsiai klausau muzikos ir dainuoju nežmonišku balsu. Tas nežmoniškumas atsiranda dėl skausmo, išeinančio kartu su dainos žodžiais. Atrodo, rėki ir taip gera ant širdies pasidaro. Jokių pastangų, jokio susivaržymo. Tik muzika ir skausmas. O aplinkiniai mano, kad tu tiesiog nemoki dainuoti. Štai ir visa maskuotė :)

Labai nenoriu būti žmogumi. Klysti juk žmogiška, o aš nebenoriu daryti klaidų. Per daug kainuoja. Pasirenki ne tuos draugus, atiduodi save ne tai veiklai, išsižadi to, kas patikrinta laiko ir pati nežinai, kodėl taip darai... Atrodo, patiki kitais žmonėmis, o jie ima ir išduoda. Taip, išdavystė... Ji nebūtinai turi būti fizinė, ji gali būti ir emocinė. Kuomet tavo antroji pusė mergina kitas, o tu sėdi namuose ir lauki jo kaip kvailelė, niekur neidama, nes jam tai nepatinka. Mat ištikimybė yra vertybė. Mat reikia laikytis vertybių. Mat esu niekas, kurį galima trypti purvais. Ir niekas kitas, išskyrus mane pačią, neužtaria geru žodžiu. O kam? Juk ji ir taip stipri! - sako visi aplinkiniai, net neįtardami, koks pliušinis mano pasaulis. Taigi tai tik kaukė, mielieji!!!

Praradimai, netektys, pasiaukojimas, nauja patirtis - viskas, kas supa mano gyvenimo lopšį. Liūliuoja, dainuoja lopšinę, bet ne tą, kuri migdo, o tokią trankią, panašią į roko ir lyrinės muzikos kūrinį, kurios žodžiuose gausu tiesos. Tos banalios, bet visiems tinkamos. Gyveni kiekvieną dieną ir suvoki, kad kažkada tavęs nebebus. O tu tokia išsekusi, tokia bejėgė.... Pasaulis toks didelis ir stiprus. NETEISINGAS. Nesąžiningas. Matai, kaip skriaudžia vaiką, o tu negali pagauti skriaudiko rankos, nes taip nepridera. Gali tik apkabinti nuskriaustąjį ir nušluostyti vaikiškas ašaras nuo skruosto. Nėra nieko tyresnio, nei vaikų jausmai. Ir niekas nėra vertas vaikiškų ašarų!!!! Todėl ir aš neverkiu...