Kodėl neverkiu..

Myliu - nemyliu - savęs nekenčiu, netyčia pasiklydau tarp daugybės minčių. Kodėl aš tylėjau? Kodėl aš tyliu? Ką padarei man, aš savęs nesuprantu?

Kodėl atleidau? Kodėl esu kvailė? Neklausau, kas sakoma, nes noriu bet kokios priklausomybės nuo kito žmogaus. Nesvarbu, kas per pašlemėkas tai būtų ( ne vienas toks buvo mano gyvenime). Širdelę skauda iki pamėlynavimo. Veidas, apimtas siaubingai išraiškingo liūdesio, kuris kaip rūkas turės išnykti per tris sekundes, į kambary įėjus mamai. Negalima išsiduoti. Skausmas turi pasislėpti tamsiausioje širdies kertelėje, kad niekas net neįtartų, jog tau skauda. O čia jau menas... Juk skausmas būna toks didelis, kad kartais netelpa į tamsų ir mažą kampelį širdyje. Todėl kartais rašau. Kartais garsiai klausau muzikos ir dainuoju nežmonišku balsu. Tas nežmoniškumas atsiranda dėl skausmo, išeinančio kartu su dainos žodžiais. Atrodo, rėki ir taip gera ant širdies pasidaro. Jokių pastangų, jokio susivaržymo. Tik muzika ir skausmas. O aplinkiniai mano, kad tu tiesiog nemoki dainuoti. Štai ir visa maskuotė :)

Labai nenoriu būti žmogumi. Klysti juk žmogiška, o aš nebenoriu daryti klaidų. Per daug kainuoja. Pasirenki ne tuos draugus, atiduodi save ne tai veiklai, išsižadi to, kas patikrinta laiko ir pati nežinai, kodėl taip darai... Atrodo, patiki kitais žmonėmis, o jie ima ir išduoda. Taip, išdavystė... Ji nebūtinai turi būti fizinė, ji gali būti ir emocinė. Kuomet tavo antroji pusė mergina kitas, o tu sėdi namuose ir lauki jo kaip kvailelė, niekur neidama, nes jam tai nepatinka. Mat ištikimybė yra vertybė. Mat reikia laikytis vertybių. Mat esu niekas, kurį galima trypti purvais. Ir niekas kitas, išskyrus mane pačią, neužtaria geru žodžiu. O kam? Juk ji ir taip stipri! - sako visi aplinkiniai, net neįtardami, koks pliušinis mano pasaulis. Taigi tai tik kaukė, mielieji!!!

Praradimai, netektys, pasiaukojimas, nauja patirtis - viskas, kas supa mano gyvenimo lopšį. Liūliuoja, dainuoja lopšinę, bet ne tą, kuri migdo, o tokią trankią, panašią į roko ir lyrinės muzikos kūrinį, kurios žodžiuose gausu tiesos. Tos banalios, bet visiems tinkamos. Gyveni kiekvieną dieną ir suvoki, kad kažkada tavęs nebebus. O tu tokia išsekusi, tokia bejėgė.... Pasaulis toks didelis ir stiprus. NETEISINGAS. Nesąžiningas. Matai, kaip skriaudžia vaiką, o tu negali pagauti skriaudiko rankos, nes taip nepridera. Gali tik apkabinti nuskriaustąjį ir nušluostyti vaikiškas ašaras nuo skruosto. Nėra nieko tyresnio, nei vaikų jausmai. Ir niekas nėra vertas vaikiškų ašarų!!!! Todėl ir aš neverkiu...