Šiandien sulaukiau nepaprastai kvailų priekaištų. Prie to paties, spėjau įsitikinti, kad net jei individui pase virš 40 metų, jis vis tiek gali leisti sau elgtis kaip penkiolikmečiui piemeniui, neturinčiam gyvenimiškos patirties. Pirmas priekaištas mano adresu buvo užtęstas mano vaikystės nuotraukų grąžinimas tirono tėvo albumui. Apgaulės būdu atsiėmiau išvogtas nuotraukas, ir tikrai neketinu jų grąžinti. Iš manęs atėmė vaikystę, tai gal bent nuotraukas turiu teisę pasilikti?? Kitas priekaištas, nepasveikinau tėvo dienos proga. Va čia pats kvailiausias dalykas, kurį esu girdėjusi per visus šiuos metus. Na jūs pagalvokit, nepasveikinau savo biologinio tėvo tokia proga! Juokiuosi, net skruostai plyšta! Pirma, reikia būti tėvu, kad sulauktum pasveikinimo, o ne gyventi savo fantazijų pasaulyje, kuriame esi pats nuostabiausias tėtis pasaulyje ir tik aš, tavo maištautoja dukra tyčia to nedarau. Pagarbą reikia užsitarnauti, o ne reikalauti. Teoriškai tėvo nebeturiu jau nuo aštuoniolikos metų, kuomet jis sugebėjo net kelis kartus mane pravirkdyti viešoje vietoje, visiems matant. Jei ne Tadas, būčiau žuvusi teisme. Tėvas man tik gėdą daro, tad už ką turiu jį sveikinti? Kur jis buvo, kaip man jo labiausiai reikėjo?? Pas kitą moterį... Tad tegul jos vaikai jį ir sveikina.. Visko pasiekiau savo rankomis, tėvo pagalbos nesulaukiau. Buvo tik daugybė priekaištų mano adresu ir nei vieno pagyrimo. O kai jau kažką turiu, atsirado ir mylintis tėtis. Na jau ne, taip nebus! IŠTEISINTA.
Taip gera ant širdies, prisiminus vakarykštę dieną, kuomet grįžau į aikštelę :) Azartas, jėga, komandinis darbas, laimėjimas, pralaimėjimas, gera nuotaika, kūnu tekantis prakaitas, taiklūs metimai... Juk tai ir yra gyvenimas! Susirenka tiek skirtingų žmonių dėl vieno tikslo - krepšinio. Atrodo, tokios skirtingos, bet kartu ir tokios panašios, tokios savos... Buvau pamiršusi tai. O ką jau kalbėti apie vakarojimą prie Maximos.. :D Visi ožiai ir ožkos, o mūsų mašina subirėjus. Nieko tokio, ar ne?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą